Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gyvenimo fragmentai

Utenos kraštotyros muziejuje visuomenei pristatyta muziejaus pastangomis išleista šio muziejaus įkūrėjo Antano Namiko knyga “Gyvenimo fragmentai”. Spaudai leidinį parengė muziejininkai Balys Juodzevičius ir Milda Skaisgirienė.
Renginyje dalyvavo A.Namiko dukra Nijolė Pilipavičienė, sūnus Rimvydas Namikas, sesers Veronikos sūnus Antanas Baliūnas ir kiti giminaičiai, Utenos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Panavas, Kultūros skyriaus atstovai, Užpalių krašto žmonės. Pasakojimus bei atsiminimus apie Utenos kraštotyros muziejaus įsteigėją A.Namiką pagyvino Užpalių jaunųjų kanklininkių ansamblio “Pasagėlė” (vadovė Asta Motuzienė) atliekamos liaudies dainos.
Knygos sudarytojas Balys Juodzevičius, kalbėdamas apie A.Namiko (1887-1980) veiklą, pabrėžė, jog istorija jis domėjosi iš mažens. Gimęs ir vaikystę praleidęs vaizdingame, legendomis, padavimais, pasakomis, dainomis ir milžinkapiais turtingame Užpalių krašte, iš senolių girdėjęs pasakojimus apie 1711 metų maro kapelius ir juose palaidotus žmones, apie 1863 metų sukilimo dalyvį Povilą Čirvinskį, dar vaikas būdamas, A.Namikas savo mintyse kaupė istorijos turtus, o vėliau prieš tėvų valią pasirinko ne kunigo, bet “mokyto archeologo” kelią. 1917 metais baigęs Maskvos archeologijos institutą, jis buvo vienas pirmųjų lietuvių, baigusių archeologijos mokslus. Deja, karų ir okupacijų išvargintai Lietuvai tokių specialistų nereikėjo. 1921 metais su šeima grįžęs į tėvynę, turėjo dirbti pedagogu Rokiškyje, Skapiškyje, Radviliškyje. Net vienuolika metų dirbo Utenos pradžios mokyklų inspektoriumi. Prasidėjus okupacijoms, persikėlė į Ukmergę, vėliau į Dusetas, Pakruojį...
1951 metais A.Namikas su žmona ir sūnumi buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą. Grįžo po penkerių metų, gyveno pas dukteris ir seseris Klaipėdoje, Kaune, Anykščių rajone. Mirė 1980 metais. Palaidotas Užpalių kapinėse.
Gyvenimą tremtyje A.Namikas aprašė atsiminimuose “Migratio in Orientem” („Pasitraukimas į Rytus”). Jo atsiminimai skiriasi nuo kitų tremtinių atsiminimų - juose nėra dejonių ir gyvenimo sunkumų aprašymo. O gyventi nebuvo nei lengva, nei paprasta... Apgyvendintas vištidėje prietaruose paskendusiame ir mokslo šviesos nemačiusiame Volynkos kaime, pats mūrijo krosnį, darė baldus, užrašinėjo senovinius burtus ir prietarus. Mokėdamas vokiečių, graikų, lotynų, čekų, ukrainiečių kalbas, vertė kronikas...
Kaupti istorinę medžiagą A.Namikas pradėjo dar mokydamasis Maskvos archeologijos institute. Bendravo ir bendradarbiavo su šviesiais to meto žmonėmis.Ypač domėjosi sėlių krašto praeitimi, buvo parengęs monografijas apie Uteną ir Užpalius... Gaila, tačiau šie darbai dingo taip ir neišvydę dienos šviesos.
Dirbdamas Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi, A.Namikas ragino mokytojus dirbti Lietuvai, domėtis istorija, rinkti senienas, archeologinius radinius. Atsirado žmonių, kurie atsiliepė į jo kvietimą: nešė verpstes, laukuose rastus akmeninius kirvukus, kitus gilią senovę menančius daiktus. Eksponatus laikė nedideliame nuomojamame bute. 1929 metais apskrities valdyba leido Utenos pradžios mokykloje įkurti istorijos muziejėlį.
1940 metais muziejaus registracinėje knygoje buvo įrašyta 740 eksponatų. Dar tiek pat jų mokyklų inspektorius laikė namie. Deja, per sovietų ir nacių okupacijas daug kas buvo sunaikinta. Į 1948-1950 metais atkurto Utenos kraštotyros muziejaus fondus sugrįžo tik maža dalis A. Namiko surinktų vertybių.
B.Juodzevičius pasakojo, kad po A.Namiko mirties jo dukra Verutė Čarneckienė perdavė Utenos kraštotyros muziejui visus savo tėvo rankraščius bei kronikų vertimus — Hermano Vartbergės “Naująją Prūsų kroniką”, “Senąją Livonijos kroniką”, “Eiliuotąją Livonijos kroniką” ir Petro Dusburgo “Prūsų žemės kroniką”. Muziejui atiteko ir vertinga A.Namiko bibliotekos dalis.
Muziejaus įkūrėjo dukra N.Pilipavičienė, prisimindama savo tėvą, sakė, kad gausioje šeimoje jis buvo vyriausias, todėl, net sukūręs šeimą, turėjo padėti savo broliams ir seserims. Tėvas buvęs išdidus. Dukra papasakojo tokį nutikimą: “Kartą Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pakvietė tėvelį į kažkokia iškilminga proga vykusį priėmimą. Kvietime buvo nurodyta, jog nuvykti reikia dėvint fraką. Tėvelis įsižeidė ir pasiuntė prezidentui tokį atsakymą: “Jeigu jums reikalingas mano frakas, tai galiu pasiųsti”.
Dukra prisiminė, kaip kartą, kasdama duobę medeliui pasodinti, rado senovinių pinigėlių ir parodė juos tėvui. Jis, ilgai apžiūrinėjęs radinį, pasakė: “Vaikeli, radai tokį lobį, kad už jį dvarą nupirkti galima”.
Atsiminimais apie A.Namiką pasidalijo ir kiti su juo artimai bendravę žmonės. Užpalių vidurinės mokyklos direktorius Giedrius Indrašius sakė, jog apie A.Namiką yra daug girdėjęs iš Užpalių krašto žmonių, tačiau pats prie jo asmenybės ir darbų prisilietęs pirmąkart. Knygoje “Gyvenimo fragmentai” radęs daug įdomių faktų apie savo miestelį bei senuosius jo gyventojus. Tai bus įdomi istorinė medžiaga, kurią bus galima panaudoti pamokų metu.
A.Namiko vaikai ir giminės dėkojo Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojams, kurie kruopščiai dirbdami įamžino vieno pirmųjų “mokyto archeologo” Utenos krašte atmintį.
A. Namiko knyga “Gyvenimo fragmentai” - reikšmingas leidinys, įamžinantis Utenos krašto šviesuolio atminimą, atskleidžiantis įdomius istorijos puslapius, skatinantis domėtis tautos praeitimi. “Nenorėč nusinešt kapan, ką gyvenime pergyvenau ir patyriau. Norėč perduot jauniems, kol senatvės marazmas neužvaldė manęs” (iš 1968 04 09 A. Namiko laiško).

Rūta JONUŠKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija