Atnaujintas 2003 m. liepos 25 d.
Nr.58
(1162)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Ora et labora
Lietuva
Liudijimai
Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuva – Marijos žemė

Keturnaujienos koplyčioje
Prie seniausios Lietuvoje Zapyškio bažnyčios
Mažučiuose

Maironio, A.Baranausko ir kitų poetų eilėse apdainuoti žali Lietuvos slėniai, Suvalkijos lygumos žmonių sielose brandino tautiškos dvasios atsiskleidimą. Sunkūs kasdieniai darbai, užklupusios nesėkmės, ligos tapo liūdesio, kančios ženklais. Žmogus, ieškodamas užtarimo ir išsigelbėjimo, pasitikėjo Dievo meile ir gailestingumu. Užtarėja ir visų rūpesčių išklausytoja tapo Švč.Mergelė Marija. Lietuviai ją ypač garbina ir myli, nes tiki, kad visų skundų bus išklausyta, ašaros nušluostytos ir skausmas numalšintas.
Žinoma keliolika Marijos apsireiškimų Lietuvoje atvejų. Žmonės tikėjo ir tiki, kad apsilankę šventose vietose ne tik apvalys savo dvasią nuo kančios, bet ir pagis nuo nepagydomų ligų, pasisems vidinės stiprybės ir tikėjimo. Tokio tikslo vedini birželio pabaigoje į kelionę po stebuklingas Švč.Mergelės Marijos vietas leidosi piligrimai, vadovaujami piligriminės kelionės organizacinio komiteto pirmininkės Adelės Taparauskienės. Su lankytinų vietų istorija supažindino kun. Robertas Gedvydas Skrinskas, parašęs ypatingo kruopštumo leidinį „Piligrimo vadovas. Po stebuklingas Marijos vietas“ (1999 m.), kuriame aprašytos Marijos apsireiškimų ar su jos garbinimu susijusios vietos. Rožinio malda nuteikė rimčiai ir didelei vilčiai patirti malonių bei užgydyti sielos žaizdas.
Pirmiausia aplankyta seniausia Lietuvos bažnyčia, stūksanti Zapyškyje ir dvelkianti gilia praeitimi. Kaip pasakojo kun. R.G.Skrinskas, tą bažnyčią pastatė Naugarduko vaivada ir Zapyškio savininkas Povilas Sapiega 1566 ir 1578 metų laikotarpiu. Raudonos plytos rankų darbo, kai kur matyti, kad jos perdėtos lauko akmenimis. Padavimais apipintas ir stebuklais pagarsėjęs paveikslas, atplaukęs ant briedžio galvos. Ta galva, anot padavimą papasakojusio kunigo, prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusi pakabinta ant geležinių grandinių prie vargonų. Šie buvę išpuošti šventųjų ir angelų statulomis, kurios vargonams grojant judėdavusios.
Keturnaujienoje (Šakių r.) piligrimai atidžiai klausėsi Švč.Mergelės Marijos ir Jėzaus regėtojos Anelės Staugytės–Matijošaitienės sovietiniais metais patirtų baisių išgyvenimų, didelės kančios. Teigiama, kad apsilankiusieji šioje vietoje žmonės pagiję nuo įvairių ligų ir patyrę kitokių malonių. Jausdamiesi dėkingi jie sunešė religinių paveikslų ir kitokių relikvijų, tikėdami, kad jie bus panaudoti maldos namams. Anelės klėtelė – tarsi ypatingos rimties muziejus. Čia kiekvienas daiktas simbolizuoja žmonių dėkingumą ir meilę Švč. Mergelei Marijai. Pačios moters kuklumas ir paprastumas byloja apie jos dvasios šviesą ir begalinį gerumą.
Pasisėmę meilės ir dvasinės stiprybės piligrimai keliavo į Višakio Rūdą, prie stebuklingojo šaltinėlio, tikėdamiesi rasti atgaivos savo dvasiai. Teigiama, kad prie šaltinėlio buvo apsireiškusi Švč.Mergelė Marija. Kituose šaltiniuose teigiama, kad tame šaltinėlyje sergantis sunkia liga žmogus nusiplovęs kojas ir pasveikęs. Tikintieji vis eina ir eina prie šaltinėlio vandens, trokšdami dieviškosios globos ir meilės. Tikėdamas visa savo esybe žmogus semia šventą vandenį kaip stebuklą ir ašarotomis akimis išsako savo norus Švč. Mergelei Marijai. Lietuviai tiki jos ypatinga galia, meile ir rūpesčiu. Suvalkijos krašte yra dar du stebuklingi šaltinėliai, – Mažučiuose ir Vištytyje, - pagarsėję gydomosiomis galiomis. Tai susiję su Marijos apsireiškimais. Žmonės prausia veidą, šlaksto skaudamas vietas šaltinėlių vandeniu. Pasakojama, kad įvyko pagijimų.
Alksnėnų bažnyčios šventoriuje palaidotas Antrojo pasaulinio karo metais Budavonės miške nukankintas kunigas Justinas Dabrila, buvęs švento gyvenimo dvasininkas. Pasakojama, kad prie jo kapo vyksta net stebuklingų išgijimų. Antkapinis paminklas – Kristus, nešantis kryžių, o apačioje raudonarmiečiai, durtuvais badantys kunigus. Tai istorija, bylojanti apie to meto sunkius kankinimus, kuriuos patyrė ir išgyveno trys kunigai 1941 m. birželį. Piligrimai giedojo ir savo karšta malda pagerbė iškilią asmenybę, tikėdamiesi dvasinės palaimos ir stiprybės.
Alksnėnų bažnyčios didžiajame altoriuje įstatyta Dievo Motinos statula. Švč. Mergelė Marija pavaizduota sėdinti ir ant rankų laikanti Kūdikėlį. Apie tą statulą pasakojami padavimai. Kun. R.G.Skrinskas pasakojo, kad koplyčios vietoje buvęs žydo kluonas. Savininkas pradėjęs matyti kluone ant sijos sėdinčią labai gražią moterį su kūdikiu ant kelių. Kai žydas pradėjęs ją kalbinti, tai šioji pavirtusi statula. Po kurio laiko ją dviem jaučiais kelis kartus vežę į Vilkaviškio bažnyčią, bet ji vis grįždavusi atgal, tada kluono vietoje pastatyta koplyčia, o didžiajame altoriuje įstatyta statula. Tokia tad istorija, bet stebuklinga statulos galia žmonės tiki dar ir šiandien. Kun. R.G.Skrinskas, vykęs kartu su piligrimais, aukojo šv. Mišias. Kai kurie maldininkai pastebėjo, kad išėję iš bažnyčios pasijuto geriau ir nejuto to nuovargio, kurį patyrė kelionėje. Pailsinę dvasią atgavo ir fizines jėgas. Visų veiduose švietė šypsenos.
Toliau piligrimų keliai vedė į Vilkaviškį. Čia nuostabiu grožiu atsivėrė naujoji Katedra. Puikiai sutvarkyta aplinka, didingas Katedros pastatas bylojo rimtį ir susikaupimą. Žmonės skuba į Dievo namus, kad galėtų čia nusimesti skausmo ir kančios naštą, pasisemti gėrio ir stiprybės. Piligrimai fotojuostose įamžino nepaprasto grožio pastatą, o viduje vėl suklupo maldai. Tik ji gali priartinti prie Dievo. Žmogus silpnas ir bejėgis, kai susiduria su gyvenimo pinklėmis. Jeigu ne Dievo pagalba, jis lengvai gali suklupti. Švč.Mergelė Marija yra tarsi dvasinė palaima prašant Dievą pagalbos ir užtarimo. Malda veržiasi prie Dievo, bet ji dar sustiprinama didele meile ir pasitikėjimu.
Paskutinioji vieta, kur atvyko piligrimai, - Kryžiai. Tai miškais apaugusi vietovė, visai netoli Dusios ežero. Kun. R.G.Skrinskas papasakojo trijų kryžių istoriją. Žmonės kalba, kad Kryžiai – stebuklinga vieta, būta čia ir išgijimų nuo sunkių ligų. Modernus baltas šventyklos pastatas teikė vilčių, kad kiekvieno čia atvykusiojo maldos bus išklausytos, išgirstos.
Kelionės pabaigoje piligrimai galėjo atsigaivinti Dusios ežero bangose, pasigrožėti nuostabiu gamtovaizdžiu, suvalgyti atsivežtus sumuštinius. Paskutinės nuotraukos fotojuostoje, dar keletas minučių pasišnekučiavimo ir autobusas suko Kauno link. Nors pavargę, bet praturtinę savo dvasią, maldininkai giedojo įvairias Švč. Megelės Marijos garbei skirtas giesmes. Būtina paminėti puikias giesmininkes – Audronę Paškauskienę, Ireną Sukackienę, Genovaitę Melinskienę, Genovaitę Pinkevičienę. Jų balsai užbūrė visą autobusą nepaprastu gėrio ir grožio slėpiniu. Giesmės sklido iš pačios širdies gelmių. Ilgas eiles deklamavo tris aukštojo mokslo diplomus turinti „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos etikos mokytoja ekspertė Stasė Mickutė, visus patraukusi savo laisvumu, gebėjimu bendrauti, paprastumu. Kiekvienam keliaujančiajam gražių žodžių nepagailėjo autobuso „siela“ Adelė Taparauskienė. Pati švytinti gerumu, jo negailėjo ir šalia esantiesiems. Kelionė buvo puiki, nes žmonės susidraugavo ir, svarbiausia – parsivežė viltį, kurios važiavo ieškoti, prašyti, išsimelsti. Marija labai myli savo vaikus. Ji – Motina.

Marytė GUSTAINIENĖ
Autorės nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija