Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vasara – atostogų ir poilsio metas

Apie poilsį ir dvasinę atgaivą ne kartą yra kalbėjęs ir Šventasis Tėvas, kuris nuo liepos mėnesio gyvena savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe. Italijoje apsilanko daug turistų, ypač per vasaros atostogas. Daugelis Italijos vyskupijų atostogų metu imasi vienokių ar kitokių sielovadinių iniciatyvų, kad atostogautojai galėtų taip pat ir dvasiškai praturtėti. Neseniai paskelbtame kreipimesi į atostogaujančiuosius pietinės Italijos Apulijos regiono vyskupai rašo, kad girtina ir malonu, kai turistai ir atostogautojai susipažįsta su tos vietos, kur leidžia atostogas, žmonėmis, su jų buitimi ir kultūrinėmis vertybėmis, tačiau vyskupai ragina per atostogas rasti laiko atnaujinti ir sutvirtinti asmeninį santykį su Dievu.
Italijos spaudoje ir kitose informacijos priemonėse buvo paskelbta gan liūdna statistika: apie tris milijonus italų, vengdami kaimynams ir bendradarbiams pasirodyti neišgalį ekonomiškai išvykti atostogų, savaitę kitą slepiasi savo namuose, o paskui pasakoja apie nežinia kur praleistas egzotiškas atostogas. Toks atostogavimo būdas vargu ar gali suteikti atvangą kūnui ir sielai.
Tad norėtume pasiūlyti keletą minčių apie krikščioniškąją poilsio prasmę.
Poilsio sąvoka yra giliai įleidusi šaknis į krikščioniškąją etiką. Pradžios knygoje sakoma, kad, sukūręs visatą, Dievas ilsėjosi. Ilsėjosi ir Kristus po ilgų, nenuilstamos veiklos skelbiant prisiartinusią Dievo karalystę, dienų. Dievas įsakė savo išrinktajai tautai ilsėtis, nustatydamas poilsiui septintąją savaitės dieną. Tą dieną privalėjo nedirbti visi – žmonės ir gyvuliai, kad atsigautų fizinės jėgos, kad būtų atsimenamas išvadavimas iš vergovės ir šaukimas laisvėn. Šabas žydams pirmiausiai reiškė nutraukti bet kokią veiklą, susirinkti draugėn ir kartu šlovinti Dievą – Gelbėtoją ir Kūrėją.
Krikščionybėje šeštadienis buvo pakeistas sekmadieniu. Tai vienybės ir šventės diena, susitikimo su Viešpačiu ir broliško solidarumo diena. Apie tai plačiai rašo popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame laiške “Dies Domini” - “Viešpaties diena”. Mūsų dienomis irgi išlieka pareiga stengtis, kad visi galėtų patirti laisvę, poilsį bei atsipalaidavimą, reikalaujamus žmogaus orumo, artimai susijusio su religiniais, šeimos, kultūriniais ir bendražmogiškais poreikiais. Tokia darbininko teisė į poilsį, žinoma, kaip prielaidą numato jo teisę į darbą, ir, svarstydami problemas, susijusias su krikščioniškąja poilsio samprata, negalime neatsižvelgti į sunkią padėtį daugybės vyrų bei moterų, dėl darbo vietų stokos priverstų neveikliai praleisti ir darbo dienas.
Poilsis leidžia kasdienius rūpesčius bei užduotis vėl grąžinti į jiems būdingą matmenį: materialūs daiktai, dėl kurių taip rūpinamės, užleidžia vietą dvasios vertybėms; susitikimų bei ramesnių pokalbių metu vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą. Net gamtos grožybes – dažnai sužalotas troškimo valdyti, galiausiai atsigręžiančio prieš patį žmogų, – galima iš naujo atrasti bei intensyviai jomis mėgautis. Tada žmogus, pasak apaštalo, ima geriau suvokti, kad „kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!” (1 Tim 4, 4–5) Taigi, jei žmogus nori rasti laiko atsipalaiduoti bei skirti daugiau dėmesio kitiems savo gyvenimo aspektams, tai šitai atitinka jo autentišką poreikį, visiškai derantį su Evangelijos naujienos perspektyva. Tačiau tikinčiajam privalu tenkinti šį poreikį nedarant žalos savo asmeninio bei bendruomeninio tikėjimo, parodomo Viešpaties dienos šventimu bei pašventinimu, svarbioms raiškos formoms. Bet kuriuo atveju krikščionio sąžinė įpareigoja taip organizuoti poilsį, kad būtų įmanoma dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, susilaikant nuo tokios veiklos bei darbų, kurie nesuderinami su sekmadienio pašventinimu, jam būdingu džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu poilsiu.
Kad pats poilsis nesibaigtų tuštumu ar nevirstų nuobodumo šaltiniu, dvasiškai praturtintų, prisidėtų prie didesnės laisvės ir sudarytų galimybę apmąstymams bei broliškai bendrystei, tikintieji iš kultūros priemonių ir visuomenės siūlomų pramogų turėtų pasirinkti tas, kurios geriausiai atitinka gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus.
Poilsis krikščioniui reiškia ne tik Dievo įsakymą, bet ir Jo dovaną savo vaikams. Bažnyčia taip pat įsako ilsėtis, bet kartu primena Kristaus žodžius, jog poilsis skirtas žmogui, o ne žmogus poilsiui. Tad ilsėtis pirmiausiai reiškia atgauti fizines ir dvasines jėgas, atstatyti darną savo viduje ir santykiuose su artimu; vis iš naujo išgyventi džiaugsmą gamta ir laisvu laiku, puoselėjant kilnius pomėgius ir polinkius.
Evangelijoje pabrėžtas Jėzaus dėmesys ne tik vargšams ir kenčiantiems, bet ir pavargusiems: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu”; “Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite”, – sako Kristus apaštalams, pasakojantiems, ką buvo nuveikę ir ko mokę. Jėzus nori, kad žmonės pailsėtų ir duoda jiems džiaugsmo Dvasią. Šiandienis įtemptas gyvenimo ritmas labiau nei bet kada diktuoja poilsio būtinybę. Atostogos šiandienos žmogui yra ne prabangos dalykas, bet gyvybinis poreikis. Žinoma, kiekvienas savaip praleidžia atostogų laiką, tačiau trys dalykai nepamirštini. Atostogos pirmiausiai yra fizinis ir dvasinis poilsis. Jų metu reikia stengtis priartėti prie gamtos: miesto žmogui pasidarė svetimi gamtos ciklai, jis negirdi ir nebesupranta medžių ošimo, jis nebepakelia savo žvilgsnio į žvaigždėtą dangų. Trečiasis privalomas atostogų elementas - kontaktai su kitais žmonėmis, įžvelgiant juose asmenybę, Dievo paveikslą, ir praktiškai įvykdant įsakymą “mylėk savo artimą kaip save patį”. Krikščioniui atostogos – nepakeičiama proga atsiverti dieviškajai Begalybei, iš kurios plaukia ir kur link krypsta mūsų visų gyvenimai.
Eikite į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite, sako Kristus savo mokiniams. Ir mes esame Jo mokiniai, ir mums dieviškasis Mokytojas liepia surasti progą pailsėti.

VR

© 2003 "XXI amžius"