Pirmasis puslapis
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Darbai
Kultūra
Parodos
Literatūra
Atmintis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jis buvo prie Lietuvos valstybės nepriklausomybės ištakų

Vyskupas Justinas Staugaitis (viduryje) Telšiuose savo kambaryje su broliais ir seserimis (iš kairės): Petronėlė Juodaitienė (kan. Justino Juodaičio motina), Vincas, Antanas (Marijampolės miesto burmistras) ir Agutė Tulauskienė (poetės Gražinos Tulauskaitės motina)

Šiemet, liepos 8-ąją, sukako 60 metų, kai mirė 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Jo asmenybėje telpa visa Lietuvos nepriklausomybės valstybingumo atkūrimo istorija. Atėjęs su pirmąja XX a. pradžios atgimimo inteligentų karta, jis aktyviai įsitraukė į judėjimą dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir patyrė visus jam skirtus likimo smūgius. Valstybinėje, politinėje ir bažnytinėje veikloje jis pasiekė pačių aukščiausių hierarchijos viršūnių: nuo eilinio parapijos kunigo iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, diplomato, pirmojo Lietuvos Seimo pirmininko, vicepirmininko, net viceprezidento pareigų. Ne mažiau reikšmingi yra ir jo darbai ir Lietuvos Bažnyčiai. Jis buvo Popiežiaus rūmų prelatas, o nuo 1926 metų ir didžiausios vyskupijos Lietuvoje - Telšių vyskupas ir Klaipėdos krašto prelatas.
Jo vardas ir darbai šiandien nepelnytai pamiršti: 1966 metais dėl suprantamų priežasčių Lietuvoje nepaminėtas jo gimimo šimtmetis, o 1991 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, užmiršta tinkamai paminėti ir jo 125–ąsias gimimo metines. Jo darbai ir asmenybė yra plačiai nušviesti išeivijoje: 1953 metais - kun. A. Rubšio atsiminimuose Amerikoje; 1961 metais – Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinyje Romoje; 1979, 1983 - metais visuomenės veikėjo J.Ambraso straipsniuose Čikagoje.
Apie vysk. J.Staugaitį reikia kalbėti ne tik kaip apie išskirtinę, daugialypę asmenybę, bet ir kaip apie atgimstančios Lietuvos politiką, diplomatą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchą, visuomenininką ir spaudos veikėją.
Vysk. J.Staugaitis, jo amžininkų prisiminimais, iš išorės atrodė gana oficialus, tačiau buvo labai jautrus žmogus, nuolat laikęsis Bažnyčios doktrinos ir katalikiško gyvenimo principų. Jis daug dirbo tėvynei Lietuvai, Telšių vyskupijai ir visam Žemaičių kraštui. Vysk. J.Staugaitis skaudžiai išgyveno bolševikmetį ir prieš mirdamas ištarė tokius paskutinius žodžius: “Dieve, neapleisk Lietuvos!”
Gimė Justinas Staugaitis 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime (Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apsk.). Šeimoje buvo vyriausias iš penkių vaikų. Jauna mirė jo motina, todėl jam teko rūpintis našlaičiais savo jaunesniais broliais ir seserimis, nes taip prisiekė mirštančiai motinai. Baigęs Seinų kunigų seminariją, norėdamas išmokslinti brolius ir seseris, išvyko kunigauti į Varšuvą ir ten juos išmokslino.
Atjauta našlaičiams ir vargšams jį lydėjo visą gyvenimą. Jis yra žinomas kaip pirmosios Lietuvoje ikimokyklinės įstaigos įkūrėjas, aktyviai puoselėjęs labdarybės idėjas. Jis pats nuolat šelpė našlaičius ir nepasiturinčius. Iš savo atlyginimo skyrė stipendijas studentams ateitininkams, globojo vienišus senelius.
Grįžęs iš Lenkijos į Lietuvą įsitraukė į visuomeninę ir švietėjišką veiklą. Kunigaudamas Marijampolėje, 1905-aisiais jis įkūrė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį, o 1906 metais įsteigė “Žiburio” draugiją neturtingiems moksleiviams bei studentams remti. Jis buvo ne tik šios draugijos sumanytojas bei steigėjas, bet ir pirmasis jos valdybos pirmininkas. Vysk. J.Staugaičio rūpesčiu Marijampolėje buvo atidarytos dvi pradžios mokyklos, senelių prieglauda, mergaičių gimnazija. Jis įsteigė “Žagrės” draugiją, kurios paskirtis buvo mokyti Lietuvos ūkininkus pažangios žemdirbystės ir gyvulinkystės. Nuo 1911 metų priklausė Lietuvių mokslo draugijai ir buvo uolus jos veikėjas. Vėliau įsitraukė į politinį tautinio atgimimo darbą. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, J.Staugaitis buvo prie pačių jos nepriklausomybės ištakų: 1917 metais jis dalyvavo pirmosios konferencijos darbe ir buvo išrinktas į Prezidiumą bei Lietuvos Tarybą, o 1918 metais buvo Lietuvos Tarybos, o vėliau - Valstybės Tarybos pirmininkas. Vasario 16 d. drauge su kitais Lietuvos veikėjais jis pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Dėl jo pripažinimo dalyvavo antrosios konferencijos darbe Berne (Šveicarijoje), o 1918 metais dalyvavo trečiojoje konferencijoje, kuri vyko Kaune. Reziumuodamas nuveiktą Tarybos darbą jis pažymėjo, kad visą jos gyvavimo laiką vyko „kova dėl Lietuvos nepriklausomybės”.
Lietuvos Nepriklausomybės metais (1918 – 1926) J.Staugaitis buvo visų demokratinių Seimų narys, pirmininkas ir vicepirmininkas. Jis ėjo ir viceprezidento pareigas, todėl jam kartais tekdavo pavaduoti ir patį Lietuvos Prezidentą. Jam pirmininkaujant Lietuvos Seime buvo priimta Lietuvos konstitucija, žemės reformos projektas, įvesta nacionalinė Lietuvos valiuta.
Besikuriančios Lietuvos valstybės metai J.Staugaitį įtraukė ir į užsienio diplomatiją. Kadangi mokėjo daug kalbų, jam teko daug pasidarbuoti dėl Lietuvos nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo. Jau 1918-aisis jis buvo nuvykęs į Berlyną ir įteikė Vokietijos kancleriui Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tuo pačiu Miunchene jis aplankė Šventojo Sosto nuncijų Vokietijai ir prašė jo pritarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. J.Staugaitis atstovavo Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje ir dalyvavo anglų lordo Hovardo vadovaujamos Baltų konferencijos darbe. Vien 1920 metais dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo J.Staugaitis lankėsi Londone, Paryžiuje, Romoje. 1921 metais su diplomatine misija jis buvo Suomijoje. Diplomatinės kelionės traukiniais buvo labai varginančios. Be to, vykti į keliones dažniausiai reikėdavo už savo pinigus, nes Lietuvos iždas tuo metu buvo tuščias.
J.Staugaitis nemažą darbą nuveikė ir dėl Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo. Šiuo klausimu jam teko daug kartų lankytis Romoje. 1919 metų kelionės į Romą rezultatas buvo akivaizdus - Vatikanas pripažino Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors de jure ją pripažino tik 1922 metais. Diplomatiniais reikalais vysk. J.Staugaitis lankėsi Romoje ir 1924 metais. Čia jo darbai buvo įvertinti: jį paskyrė Popiežiaus rūmų prelatu, o 1926 metais – Telšių vyskupu ir Klaipėdos krašto prelatu. Nuo tada prasideda naujas vysk.J.Staugaičio veiklos periodas, o tuo pačiu ir Telšių vyskupijos atgimimas.
Pradėjus vysk. J.Staugaičiui valdyti Telšių vyskupiją joje buvo įkurta Telšių kunigų seminarija. Vysk. J.Staugaitis pasirūpino, jog Telšiuose atsirastų jai reikalingi pastatai, taip pat ir Kurijos rūmai. Jo pagalba Telšių vyskupijoje buvo įsteigta dvylika naujų parapijų ir bažnyčių, penki vyrų, vienuolika moterų vienuolynų. Telšiuose jis surengė tris (1931, 1935, 1939 metais) eucharistinius kongresus. Telšių vyskupijos kaimuose ir miestuose tuo metu veikė gausios Angelaičių, Pavasarinkų organizacijos, Tautininkų draugija. Vysk. J.Staugaitis pradėjo leisti žemaičiams skirtą laikraštį “Žemaičių prietelius”, kuriame buvo propaguojamos vyskupo M.Valančiaus blaivybės idėjos. Tokiu būdu vysk. J.Staugaitis žemaičius švietė nė kiek ne mažiau kaip M.Valančius.
Vysk. J.Staugaitis buvo aktyvus spaudos darbuotojas. Dar mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje jis priklausė slaptam klierikų būreliui ir užsikrėtė tautos atgimimo idėjomis. 1909 metais jis buvo pakviestas redaguoti Seinuose leidžiamą mėnesinį žurnalą “Vadovas”, kurį jis administravo iki 1912 metų
Vysk. J.Staugaitis per savo gyvenimą išleido septyniolika knygų ir parašė daugiau kaip 350 straipsnių. Beveik visa jo publicistika buvo apologetinio pobūdžio ir tai deramai įvertino Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetas, suteikdamas jam teologijos licenciato ir daktaro laipsnius. 1934-1935 metais, kaip atsaką į V.Mykolaičio-Putino romaną “Altorių šešėly”, vysk. J.Staugaitis parašė trijų tomų romaną “Tiesiu keliu”.
Vysk. J.Staugaitis buvo vienas veikliausių ir aktyviausių prieškarinės Lietuvos vyskupų, aktyviai dalyvavęs atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Kaip politikas ir diplomatas labai daug gero padarė Lietuvai, o kaip aukštas Lietuvos Bažnyčios hierarchas, daug nuveikė Lietuvos Bažnyčiai ir Žemaičių kraštui.

Profesorė Audronė JUODAITYTĖ
J.Staugaičio giminaitė, Šiaulių universiteto Edukologijos katedra

© 2003 "XXI amžius"