Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 20 d.
Nr.63
(1167)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Darbai
Kultūra
Parodos
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Muziejuje – įsimintinos datos

Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje

Lyg iš Maironio albumo nužengę:
Rumšiškių ansamblis (vadovė A.Veverskytė) Maironio muziejaus kiemelyje

Ričardo Šaknio nuotraukos

Šią jubiliejinę mums, visiems lietuviams, vasarą Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune taip pat minėjo svarbias datas, nors ir ne apvalias. 71 metai nebeturime gyvai kuriančio mūsų tautos dainiaus Maironio, bet jau 67 metai veikia jo muziejus. Ir be vieno, ir be kito šiandien neįsivaizduojame Lietuvos, Kauno, savo kultūrinio ir dvasinio gyvenimo bei savęs pačių. Todėl ir renkamės minėti šių datų Maironio sodelyje. Šį kartą – su aktore Virginija Kochanskyte, Rumšiškių ansambliu, lyg iš Maironio nuotraukų albumo nužengusiu, vadovaujamu Astos Veverskytės, ir su literatūros tyrinėtoja, VDU docente, daktare Irena Skurdeniene.
„Galbūt galėtume kiekvieną poeto mirties datą ir nesukviesti jūsų, galbūt užtektų gėlių ant kapo ar prie paminklo, bet juk minint ketvirtąsias poeto mirties metines (1936 metais) buvo įkurtas Maironio muziejus. Todėl paminime mirties datą, bet švenčiame ir muziejaus gimimo dieną“, - muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė sakė nepasakosianti visko nuosekliai, kas jau išsakyta vykusiuose renginiuose, nes praėję metai ir taip buvo po Maironio ženklu.
Per metus išties vyko daug įvairiausių dalykų. Direktorė A.Ruseckaitė džiaugėsi, kad muziejaus renginiai lankomi, bet auditorija mato tik paradinę pusę, o jei dabar direktorė bandytų publikai atsiskaityti, kas įvyko nuo paskutinio muziejaus gimtadienio iki šio, tai turėtų labai daug ką papasakoti. Būna metų, per kuriuos muziejus pasipildo net septyniais tūkstančiais eksponatų. O B.Brazdžionio archyvas – 30 tūkst. eksponatų... O kur dar darbuotojų ekspedicijos, įvairiausios parodos, muziejaus leidinių spausdinimas! Vyksta tylus, bet labai kruopštus darbas. „Su kiekvienu eksponatu – kaip su mažu brangiu vaikeliu,“ – nuoširdžiai, atvirai ir su meile apie darbą pasakojo direktorė, poetė A.Ruseckaitė.
„Minėdami Maironio mirties datą, galime kalbėti apie laiką,“ – sakė dr. I.Skurdenienė. Literatūros tyrinėtoja pažymėjo, kad Maironio gyvenimo metas buvo tas laikas, kai pirmą kartą mūsų istorijoje atsigręžta į žmogaus biografiją, kai atsirado pirmosios autobiografijos, kai ypač imta domėtis savo giminės, savo pavardės, net savo kaimo genealogija. Paties Maironio individualioji istorija ištirpsta tautos istorijoje, nes ji poetui visada atrodė svarbesnė, negu jo paties, kuriančiojo istoriją, istorija. Maironis laiko tėkmę suvokė atsiremdamas į senuosius archetipus, t.y. į pasikartojančias senąsias, pastoviąsias sampratas ir formas. Archetipų gausu visoje Maironio kūryboje. Vienas jų – archetipinis laiko suvokimas: istorija Maironiui yra tarsi gyvas organizmas. Istorijoje juntamas amžinas cikliškumas, t.y. amžinas kartojimasis – kaip gamtoje. O Maironis - amžiną istorijos ratą apmąsčiusi asmenybė. Jis rašė apie mirtį, apie verksmą, bet žinojo, kad „jei šiandien verkiama, šiandien mirtis, tai greitai bus prisikėlimas,“ – akcentavo literatūros tyrinėtoja I.Skurdenienė.
Kultūrologas V.Kavolis religijos ir istorijos suliejimą su gamtos reiškiniais laiko originaliausiu XVIII– XIX amžių lietuvių kultūros modernėjimo aspektu. Maironis savo poezijoje ir suliejo gamtos bei istorijos laiką, pateikdamas modernų, ciklišką istorijos modelį. Mes, mąstydami apie maironišką laiko sampratą, išreikštą jo poezijoje, galime galvoti ir apie tautos poeto buvimo tautoje cikliškumą. Ir suprasime, kad tokio poeto mirtis – ne pabaiga, o nauja pradžia. 1932 metais, atsisveikinant su Maironiu, gimė tikrasis supratimas, kas yra klasikas, ką jis reiškia tautai, ką reiškia didžios idėjos, kurios „nemiršta kaip žmonės“, anot poeto. Mirties apoteozėje, mirties teigime atsirado kitos gaidos, kitos tonacijos, iš to kyla nerimas ir tikėjimas, atsirado modernios epochos epitafija mirusiam klasikui, suvokiamam jau kaip ženklo, kaip simbolio. „Kokia galėtų būti šiandien mūsų epitafija mirusiam klasikui?“ – retoriškai klausė literatūros žinovė. Jos žodžių nuotaiką palaikė Rumšiškių ansamblio atliekamos liaudies dainos bei Maironio, B.Brazdžionio, J.Aisčio (kitų metų liepą minėsim jo šimtmetį) tekstais. O aktorė V.Kochanskytė paklausė: ar Maironis juokėsi? Ir iliustravo savo klausimą Maironio eilėmis. Deklamavo ir apie meilę, patikinusi, kad Biblijoje parašyta – atstumti Meilę, tai atstumti Dievą...

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija