Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 20 d.
Nr.63
(1167)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Darbai
Kultūra
Parodos
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Iš širdies išugdytas jausmas Lietuvai
Mintys apie Vytauto Varnagirio kūrybą

Perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario Vytauto Varnagirio „Po tundros dangumi“, „Vėlinės“, „Kruvinos rankos“, „Varnagirė“ knygeles. Knygelių yra išleidęs daugiau. Greitai skaičiau, nes kūryba įdomi, intriguojanti, geras stilius. Skaitai ir atgimsta pokario partizanų kovos, okupantų, skrebų, komunistų žiaurumas, Lietuvos, lietuvių nekentimas. Rodos, jei galėtų, okupantai padarytų, kad kuo greičiau „šiaurės vakarų kraštas “ liktų be lietuvių, nes jiems rūpėjo ne Lietuvos likimas, jos laisvė, o jų pačių „komunistinė gerovė“. Ir mintyse sugretinu sovietinius „lietuvius“ su dabartiniais patriotais. Sovietai lietuvius žudė, kankino, trėmė. Šiandien lietuviai su komunistais „lietuviais“ ieško kompromisų, tariasi, griežtai nereikalauja teisingo atpildo už praeities talkininkavimą okupantams.
Realistiškiau pateikta to meto tikrovė yra paties autoriaus išgyventa, iškentėta, todėl sovietinė „laisvė“, „teisė“, „gerovė“ objektyviai ir meniškai įprasminta. Skaitydamas eilėraščių rinkinį „Po tundros dangumi“, išleistą 1991 metais autoriaus lėšomis, supranti, kad Lietuva tikrai yra poetų šalis. Poetas pasakoja apie partizanus, jų kovas, tremtį, žūtį, badą, motinių kančias. Tačiau visi tie sunkumai neišrovė iš širdies Tėvynės meilės, pasiryžimo kovoti už jos laisvę, išlikimą bei tikėjimo matyti Lietuvą laisvą, sugrįžti į ją ne sapnuose, o tikrovėje. Kančia gimdo troškimą, kad paukščiai nuneštų raudą: „Kad broliai išsaugotų Maldą/Ir laisvės troškimą širdy“, kad ta malda, laisvės troškimas suteiktų jėgų kovoje ir kantrybės kankinimuose. Eilėraštyje „Vorkuta“ guodžiamasi: „Vaikystė mano, ak vaikystė/ Iš skausmo susirietusi/Tave kankina baisūs vėjai/Ir čaižo žvarbūs lietūs“. Eilėraštyje „Sūnūs“ išsakoma motinos kančia, nes abu sūnūs, miškinis ir skrebas, žuvo, bet jie pasiliko „Ne į lopytą prikyštę/Į širdį įsikibę“. Tai pokario ne tik motinų kančia, bet ir Lietuvos drama, primesta okupantų, - bet taip buvo perkama laisvė. Lyrinis herojus kreipiasi: „Viešpatie, paguosk mus tarsi žvėris gaudomus“ ir klausia: „Kur priglausiu savo širdį, /Netekusią Gimtinės šilumos?“. Suprasdamas kančios tikslą, vėl tvirtas klausia: „O tėviške, kada gi pasitiksi?“. Tai kančios, ilgesio meilės ir tikėjimo sugrįžti šauksmas…
„Vėlinės“ išleistos 2000 metais lyrinis herojus apmąsto praeitį, nori „sugrubusia ranka“ paglostyti rentinį, skaudžiai išgyvena vaikystę tremtyje, tiki šviesesne ateitimi. Poeto jausmų skalės negali atpasakoti: reikia su autoriumi išgyventi tą skausmą, žiaurią tikrovę, kad skaitydamas geriau pajustum lietuvių laisvės kovų didybę, grožį, prasmę. Tokia yra V.Varnagirio poezija.
1999 metais išleista novelių knyga „Kruvinos rankos“. Tai Sibiro tremtinių kasdienybė, žmonių gyvenimas, moralė, siekiai, santykiai. Kai autoriui sunkiau išsakyti mintį proza, į novelę vykusiai įterpia eilėraštį, ir noras realizuotas. Tai rodo poetinio žodžio galias ir tokia yra stiliaus ypatybė. Novelėje „Misionierius“ parodo Sibiro budelių žiaurumą. Jie žiemą „nusikaltėlius“ apliedavo vandeniu ir šie tapdavo ledo stulpais. Misionierius drąsiai gina nubaustus žmones. Apsakyme „30 auksinių“ pasakojama apie žydą vokietmečiu ir sovietmečiu: už gera atsilyginama geru. Labai stipri savo idėja novelė „Kaip sukurti socializmą“, primenanti anekdotą. Žmogelį minioje suspaudžia, ir jis netyčia viešumoje garsiai išleidžia orą, todėl milicininkas jį nubaudžia penkių rublių bauda, kurią skiria socializmo statybai. Už klausimą, kiek kartų reikės pagadinti orą, kad šalyje būtų pastatytas socializmas, gavo dešimt metų amžino įšalo žemėje statyti socializmą. „Antausyje“ ragina nenusileisti skriaudėjams. Kitose novelėse pasakojama, kaip gydytojas tremtinys Sinkus neleidžia skriausti nusilpusiųjų, kaip iš Moldovos į Šiaurę vežė parduoti obuolius ir gudrumu gaudavo bilietus namo grįžti, kaip bėgo iš tremties ir išvengė, kad būtų iškepti ir suvalgyti. Autorius originaliu stiliumi per žmonių kančią, vaikystės prisiminimus pateikia to meto rūsčią panoramą, kurios nereikia užmiršti, iš jos reikia mokytis, kad ji vėl nepasikartotų.
Apsakymų rinkinys „Varnagirė“, išleistas 2000 metais, pasirašytas Igno Tauckaus slapyvardžiu. Rinkinyje pasakojama apie partizanų kovas, parodoma jų buitis, atskleidžiami išgyvenimai, išdavystės, nelaimingos žūtys, kasdienė juoda realybė, net žmogiškosios silpnybės. Ir matai, kokia buvo sunki, varginanti, pavojinga kova už laisvę, bet meilė nepriklausomai Lietuvai padeda iškęsti sunkumus, tremtį, kančias. Kartais žiauri nūdiena, neaiški ateitis, nes amerikiečiai neskuba padėti, gniuždo partizanus, bet jie nepalūžta, nes žino tos kančios, kovos tikslą. Neišvengta ir klaidų. Gal ne visi būtų ėję partizanauti, bet gaudymas frontan privertė išeiti miškan. Tokie buvo Jonas, Juozelis. Skaudžiausia kovoje - išdavystė, tremtys, sudegintos sodybos, skrebų žiaurumas; parodo turtingų tėvų sūnelių išsisukimą nuo fronto ir partizanavimo. Kovoje neišvengta klastos, bet visos kovos priemonės už laisvę geros, pateisinamos. Yra gražių peizažų, filosofinių apmąstymų. Tai tokia buvo to meto gyvenimo ir kovų realybė, kurią rašytojas V.Varnagiris, pats viską išgyvenęs, iškentęs, meistriškai pateikia mums visiems - ir tiems, kurie visa tai matė, išgyveno, ir tiems, kurie viso to nežinojo. Todėl visiems patariu skaityti jo kūrybą, kad prisimintų, neužmirštų ir viską įvertintų, o kas nežino, tegul sužino, supranta, įvertina laisvės kovų tremčių svarbą ir iš praeities stiprybę semia šiandienai ir ateičiai. Te niekada neišnyksta iš širdies išugdytas jausmas Lietuvai, jos žmonėms.

Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava,
Panevėžio rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija