2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kiekvieną sekmadienį kažko pasimokome, ypač iš Evangelijos. Šį sykį Jėzus, sužinojęs, kad Jo mokiniai „ginčijosi, kuris iš jų didžiausias“ (Mk 9, 34), nei bardamas, nei kitaip tiesiogiai įspėdamas juos pamoko: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja!“ (Mk 9, 35).

Teko skaityti apie jaunuolį, kuris, atėjęs pasiūlyti savo tarnystę vienam dvasinio gyvenimo mokytojui, štai ką iš jo išgirdo: „Jei išmesi „aš“, tarnystė savaime rasis“. Po šio pamokymo buvo paaiškinimas: „Tu gali atiduoti visą savo turtą vargdieniui sušelpti, leistis sudeginamas ir nė iš tolo neturėti meilės. Pasilaikyk savo turtus ir atsisakyk savojo „aš“. Nedegink kūno; sudegink ego. Meilė rasis savaime“.

Taigi viską nulemia sekimo Jėzumi meilės motyvas. Jei kuris žmogus, apmąstydamas Mokytojo kvietimą: „Sek mane!“, vis dažniau maldos metu įsiklauso į Viešpaties inspiruojamus vidinius paraginimus ir įkvėpimus, tuomet malda nėra kažkoks monologas, bet tikinčiojo su Dievu bendravimo tobulėjimo dialogas, kuris ypač krikščioniui suteikia labai svarbų užtikrinimą, kad jis - teisingame gyvenimo kelyje, nes stengiasi, anot Motinos Teresės, meilę Dievui išreikšti veiksmu. Tačiau būkime atviri: to dažnai individas (dėl jame įsisenėjusių silpnybių ir kitokių priežasčių) ne visada pajėgus atlikti.

Edvardui buvo penkiasdešimt dveji metai, kai jis galiausiai pripažino, kad yra alkoholikas. Jis žinojo, kad jam likęs vienintelis pasirinkimas yra Anoniminių alkoholikų klubas (AAK). Edvardas nenorėjo prisipažinti pralaimėjęs, nors atrodė, kad jis tikrai nugalėtas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jis gėdijosi, kad kiti gali sužinoti, jog jis alkoholikas, nors iš tiesų visi pažįstami žinojo apie Edvardo būklę.

Po kelių savaičių, praleistų AAK susitikimuose, jo protą dengusi migla pradėjo sklaidytis. Edvardas vis girdėdavo keistą frazę: „Kad jį išsaugotum, turi juo dalytis“. Jis – tai blaivumas. Edvardas jau ir anksčiau buvo girdėjęs, jog, norint visą laiką išlikti blaiviam, būtina savo atsinaujinančiu gyvenimu dalytis su aplinkiniais. Deja, tuo metu jis buvo kurčias šiai auksinei taisyklei, nes gyveno perdėm egocentriškai.

Tačiau kai Edvardas, pagaliau sykį pabandęs su kitais dalytis savo pasikeitusio gyvenimo patirtimi, stiprybe, viltimi, laiku ir meile, suprato, kad šias malones jam suteikė Aukščiausiasis ir kad ši nauja jo krikščioniškoji tarnystė su kitais jam teikia vidinį džiaugsmą ir naujų dvasinių jėgų, tada jo viduje nuvilnijo dar iki šiol nepatirto nušvitimo banga: jis tikrai pasijuto esąs laimingu Dievo Tėvo vaiku, esančiu Jo meilės glėbyje.
Be abejo, už nuolatinį pasilikimą Viešpatyje ir Jo malonėje augimą kiekvienam krikščioniui tenka mokėti didesnę ar mažesnę įvairiausių išmėginimų kainą, nes „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22). Vis dėlto nors, sekant Kristų, gyvenimo kryžiaus nešimas – tai ne saldaus torto valgymas, tačiau, pasak Tomo Kempiečio, juo labiau numirštame sau, tuo labiau pradedame gyventi Dievui. Tada pradedame visa savo gyvenimo patirtimi suvokti Motinos Teresės žodžių teisingumą: „Supratau paradoksą: jei myliu iki skausmo, tai skausmas išnyksta ir lieka tik meilė“.

Viešpatie, suteik mums apsčiai krikščioniškos meilės, nes tiktai ji geriausiu būdu gali mums padėti darbais mylėti Tave, gyvenantį ne tik maloniuose žmonėse, bet ir tuose, kurie neretai mums priešgyniauja!

Kun. Vytenis Vaškelis

© 2003 "XXI amžius"