| Lietuvos laisvės lyga:
praeitis ir dabartis
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Rugsėjo 26-ąją Lietuvos laisvės lyga (LLL) šventė
savo veiklos dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Ta proga Vilniaus
rotušės Didžiojoje salėje buvo surengta mokslinė konferencija, kurios
darbas prasidėjo kun. Juliaus Sasnausko, OFM, jaunystėje aktyvaus
LLL nario, invokacija. Kaip įprasta, iš pradžių pasakyta daug sveikinimo
kalbų: kalbėjo Vytautas Landsbergis, Tėvynės sąjungos pirmininkas
Andrius Kubilius, mons. Alfonsas Svarinskas, žurnalistas Vilius
Bražėnas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Seimo
narys ir Jaunosios Lietuvos vadovas Stanislovas Buškevičius bei
kiti. Buvo perskaitytas Vilniaus mero Artūro Zuoko sveikinimo žodis.
Per dieną perskaityti devyni pranešimai, dalykiški
ir įdomūs, pasakojantys apie LLL susikūrimo aplinkybes, pagrindinius
tikslus, veiklą sovietmečiu ir dabar. Pranešimus skaitė doc. Romualdas
Bagušauskas, doc. Romualdas Jakubčionis, doc. Arvydas Anušauskas,
doc. Vladas Terleckas, LLL narys Romas Giedra, Telšių skyriaus pirmininkas
Gintaras Šidlauskas, Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų
licėjaus mokytoja Vilija Dailydienė ir LLL lyderis Antanas Terleckas.
Vyko diskusijos.
LLL kūrimosi metai - 1978-ieji. Tuo metu buvo
pakilęs Rusijos disidentinis judėjimas, leidžiama pogrindinė spauda.
Lietuvoje taip pat pogrindžio sąlygomis pradėtas leisti Laisvės
šauklys. Pavyko išleisti penkis numerius. Šis leidinys juo besidomintiesiems
yra lengvai prieinamas - A.Terleckas šiais metais visus penkis numerius
išleido atskira knyga. Vėliau buvo leidžiamas žurnalas Vytis.
A.Terleckas prisimena:
Dauguma buvusių Laisvės šauklio leidėjų 1978
metų viduryje sukūrė pogrindinę Lietuvos laisvės lygą ir išleido
pogrindinį žurnalą Vytis, kurių uždavinys buvo įtikinti tautą,
kad Lietuvoje toliau veikia pogrindis ir yra žmonių, nepraradusių
vilties, kad tėvynė nusimes vergijos pančius.
KGB nepavyko LLL išaiškinti. Mums pasisekė įtikinti,
kad Vytis neturi nieko bendra su LLL. Tik pas Algirdą Statkevičių
KGB kratos metu surado LLL antspaudą ir iškėlė jam baudžiamąją bylą.
Jis iškalėjo septynerius metus pačiuose baisiausiuose SSRS kalėjimuose
- Černiachovske ir Taškente.
Nusprendėme, kad mūsų kovai būtinas tarptautinis
rezonansas. Nors užsienio lietuviai nuo 1944 metų nuolat įvairiomis
formomis kreipdavosi į tarptautines organizacijas dėl Lietuvos okupacijos
ir aneksijos, nesulaukdavo jokios reakcijos, nes sovietų politikų
pastangomis jie buvo laikomi nacių kolaborantais. Ryžomės parengti
dokumentą, pasirašytą Lietuvoje gyvenančių žmonių savo tikromis
pavardėmis, ypač jaunimo, kad dėl amžiaus nebūtų galima jiems primesti
kolaboravimo su naciais.
Buvę politiniai kaliniai ir sugrįžusieji iš sovietinių
lagerių nenutraukė ryšių su savo likimo broliais - bendravome su
žydais, estais, latviais, rusais, ukrainiečiais. Sergejaus Kovaliovo
teismo metu susipažinome su akademiku A.Sacharovu ir kitais rusų
disidentais. Užsimezgė draugystė, kuri Lietuvai davė labai daug.
Kartu su likimo broliais buvo parengtas 45 pabaltiečių
memorandumas, kurio reikšmę gūdžioje sovietmečio naktyje keliant
Sovietų Sąjungos pavergtų tautų laisvės bylą pabrėžė net keletas
pranešėjų. 1979 m. rugpjūčio 23 d. paskelbtas Memorandumas laimingai
buvo permestas per geležinę uždangą, jo tekstas skaitomas per
laisvojo pasaulio radijo stotis. Šis dokumentas privertė Europos
Parlamentą 1983 m. sausio 13 d. priimti Deklaraciją, raginančią
JTO Dekolonizacijos komisijoje iškelti klausimą dėl vienintelių
pokariu okupuotomis esančių buvusių Tautų Sąjungos narių - Lietuvos,
Latvijos ir Estijos - valstybinio statuso pakeitimo priėmimo į
laisvų tautų šeimą.
Kaip teigė A.Terleckas, ne mažiau svarbus buvo
1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmo viešo mitingo Lietuvoje suorganizavimas
ir dar kartą priminimas SSRS vadovams, o taip pat visam pasauliui,
kad trys Baltijos valstybės tapo SSRS kolonijomis tik dviejų didžiausių
pasaulio tironų - Hitlerio ir Stalino - pastangomis.
LLL sutrukdė Eduardui Vilkui primesti lietuvių
tautai savąją patobulintą LSSR konstituciją, pasirašyti su SSRS
vadinamąją sąjunginę sutartį ir tuo įteisinti Lietuvos okupaciją
ir aneksiją.
Didelę svarbą turėjo LLL nuo 1989 m. gegužės 1
d. pradėta parašų dėl okupacinės kariuomenės išvedimo akcija, prie
kurios nuo tų metų liepos mėnesio vidurio prisidėjo ir Lietuvos
persitvarkymo sąjūdis. Bendromis jėgomis surinkta 1650 tūkstančių
parašų, kurie buvo pateikti Kremliui.
1988 m. gegužę į JAV emigravusio aktyviausio LLL
nario Algimanto Statkevičiaus ir jo draugo Kazio Ėringio iniciatyva
Tarptautinė Amerikos organizacija, ginanti tautų tradicijas, surinko
pavergtų Baltijos valstybių laisvės reikalu 5,2 milijonus parašų.
Šis skaičius buvo įrašytas į Gineso pasaulio rekordų knygą ir suvaidino
labai svarbų vaidmenį Lietuvos laisvės byloje.
A.Terleckas apgailestavo, kad LLL nepavyko 1989
m. gruodžio 19-23 d. sutrukdyti vadinamojo LKP atsiskyrimo nuo SSKP
apgaulės, išdėstytos dar 1989 m. vasario 4 d. slaptame A.Brazausko
laiške M.Gorbačiovui.
LLL lyderis A.Terleckas pastebėjo: V.Petkevičiaus
labiausiai yra baramas buvęs komunistas Romualdas Ozolas, išdavęs
pirmojo pagrindinį idealą - palikti Lietuvą SSRS sudėtyje. Tačiau
R.Ozolui, vieninteliam iš Lietuvos komunistų, užteko drąsos pripažinti,
kad didžiausia dešiniųjų politinių jėgų klaida (tvirtinčiau, kad
nusikaltimas) buvo ryžto stoka uždrausti LKP. Kaip vienas LLL kūrėjų,
kaltę dėl to prisiimu ir sau. Jeigu LLL būtų pavykę priversti Lietuvos
persitvarkymo sąjūdį uždrausti LKP, šiandien Lietuvoje nebūtų tiek
milijonierių ir tūkstančius kartų daugiau skurdžių, badaujančių
tikrąja to žodžio prasme. Nedrebėtume dėl to, kad ir 2004 metų Lietuvos
Seimo rinkimus laimės kosmopolitinės politinės jėgos, kurioms visiškai
nerūpi mūsų tautos interesai, jos gerovė...
Svarbiausias LLL tikslas buvo išsivaduoti iš Sovietų
Sąjungos kalėjimo, tai yra atkurti Lietuvos ir jos kaimynių - Latvijos
ir Estijos laisvę bei nepriklausomybę. Šis tikslas jau keturiolikti
metai kaip pasiektas. Tad LLL gal nebėra ką veikti? Pranešėjai sutartinai
teigė: nevalia LLL užversti paskutinį savo veiklos puslapį. Darbo
per akis - reikia akylai stebėti, kas vyksta Lietuvoje, ginti tai,
kas per kančias ir kraują iškovota, neleisti tėvynei grimzti į dvasinį
ir materialinį nuopuolio liūną.
Lietuvoje deramai neįvertinama pokario partizanų
auka. Mons. A.Svarinskas pasakojo, kaip Vidiškiuose, partizanų palaikų
išniekinimo vietoje, neleidžiama pastatyti kryžių. Iš Darbėnų atvykęs
Stanislovas Burba su gėlėmis skubėjo į Lukiškių aikštę, norėjo jas
padėti prie partizanams atminti skirto paminklo. Deja, tokio paminklo
nerado. Jis nusivylęs sakė: Būtina atskirti gėrį nuo blogio. Negalima
po ta pačia vėliava laikyti partizano ir skrebo. Visos tautos deramai
pagerbia kovotojų už laisvę atminimą. Trobą parduosiu, bet Darbėnuose
pastatysiu paminklą partizanams.
Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų
licėjaus mokytoja V.Dailydienė pastebėjo didžiulę nepagarbą lietuvių
kalbai. Nors yra Valstybinės kalbos įstatymas, bet daugelyje sričių
prioritetas atiduodamas anglų kalbai. Net mokslo sferose publikacijos,
paskelbtos nevalstybine kalba, daug labiau vertinamos. Švietimo
ir mokslo ministerijos tarnautojų kalboje jaučiamas anglų kalbos
žargonas. Tai, kas dabar vykdoma, net sovietmečiu nebuvo drįstama
daryti, - sakė pranešėja. Švietimas įgauna prekinį įvaizdį. Taupant
lėšas, uždarinėjamos mokyklos, iš vidurinių daromos pagrindinės,
iš pagrindinių - pradinės. Mokytojams užčiaupiamos burnos, įvaroma
baimės - jei nenori, nedirbk, pilna bedarbių, už tavo nugaros net
eilė susidarė. Formuojama neapykanta patriotizmui. Atsiranda tėvų,
kurie nebenori, kad jų vaikai mokytųsi ir lietuviškai - geriau visus
dalykus tesimoko angliškai.
Patriotizmo menkinimo temą pratęsė doc. V.Terleckas.
Jis pastebėjo, kad net okupacijos laikais joks padoresnis rašytojas
nesityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip dabar
juos pavaizdavo M.Ivaškevičius. Paskvilyje jam Lietuva - tai dinozauras,
kurį žnaibo Ordino kariauna, trukdantis Vakarų civilizacijai plisti
į Rytus, XIX a. pabaigos nacionalinis judėjimas - grupelės entuziastų
žaidimas, 1941 metų trėmimai - tik iškeliavimas į Sibirą įprastu
ir gerai pažįstamu maršrutu, lietuvių kalba - niekam tikusi ir t.t.
Žodžiu, nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos narys į viešumą
ištraukė naftalininius kaimynų šovinistinių istorikų prasimanymus.
Deja, atsiranda kritikų, šūkčiojančių apie netradicinį modernų M.Ivaškevičiaus
mąstymą, naują žodį. Gėda! Bent paskaitykite Batiuškovo, Karamzino
darbus apie mūsų praeitį, juose surasite tas naujoves.
M.Ivaškevičiui mūsų kalba - lubos, pritaikytos
žemaūgiams protėviams. Kas gi kalboje kliūva aukštaūgiui? Ogi neturime
ir nacionalinių keiksmažodžių, tautinio žargono neturime. Žinoma,
kaip be jų tapsi garsenybe. Jis - ne vienišas. Bendramintis poetas
D.Šimonis miknoja: Kalbos ribos izoliuoja mąstymą.
Daugeliui abejingai tylint, susidaro kuo palankiausia
terpė veikti agresyviems cinikams, naujiesiems trečiafrontininkams.
Jau bandoma nuneigti, nuvertinti Maironio, B.Brazdžionio poeziją,
jų talentą. Toks S.Parulskis (kurio eiliavimą kun. Č.Kavaliauskas
pavadino seilėjimais, kloaka), vos Lietuvos žemei priglaudus tautos
šauklio, vieno iškiliausio XX amžiaus mūsų poeto B.Brazdžionio palaikus,
pasišovė palaidoti ir jo kūrybą. Jis drėbė: Grynoji patriotinė
poezija kartu su B.Brazdžioniu (
) visam laikui pasitraukia į praeitį.
Matyt, S.Parulskis susapnavo, kad dabar atėjo metas jo poezijai.
O gal vyras sumanė pasekti E.Mieželaičio pavyzdžiu,
kuris gūdžiais stalinizmo metais išsėdėjo propagandinį eilėraštuką
Per pasaulį keliauja šuva
, kuriame parodijavo žinomą B.Brazdžionio
kūrinį. Po metų gavo LSSR respublikinę premiją. Suprantama, kad
okupantas negalėjo nekeršyti B.Brazdžioniui, šaukusiam tautą, GPU
užguitą. Ko dar siekia S.Parulskis? B.Brazdžionio kūryba ne tik
pilietiška, bet ir išlaisvintos kalbos, naujų poetinių struktūrų
meistro (S.Geda). Ne vienas bandė palaidoti ir Maironį, bet šis
poetas pergyveno savo laidotojus.
Niekintojai peikia mūsų šventes (valstybines ir
bažnytines), nes esą jos persmelktos liūdesio. S.Parulskis net išsišaipė
iš Vėlinių. Nieko nepadarysi, kai žmogus gimsta desantininku. Pirma,
tai - melas. Kas, būdamas nešališkas, galėtų neigti šv. Velykų,
Sekminių, Užgavėnių ir kt. džiaugsmingą prasmę ir nuotaiką? Aišku,
nuo seno lietuviams nebūdingas siautulys, palaidumas. Antra, pati
gamta, rami, susimąsčiusi, lėmė atitinkamą mūsų charakterį. Trečia,
okupantai apdovanojo mus kančių ir kankinių dienomis.
Skleidžiamas lygiai taip pat pavojingas melas
- dėl kančių, bėdų, atsilikimo esame kalti mes patys. Tai akivaizdi
pastanga reabilituoti mūsų engėjus, okupantus ir pažeminti mus.
Niekintojams noriu priminti žinomus žodžius: kas
niekina, bus paniekintas
vaikų, vaikaičių. O pasiduodančius niekintojų
įtaigai kviesčiau suvokti, kad jie nusitaikė į mūsų istorinę atminį,
tautinę savigarbą, patriotizmą, kurį J.Girnius teisingai vadina
tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga. Įsiklausykime į Džoberčio
teiginį: Patys didžiausi laisvės priešai ne tie, kurie ją slopina,
o tie, kurie ją išniekina.
Doc. V.Terleckas visus įspėjo: Nepramiegokime
Lietuvos.
Konferencijoje buvo aptartas dar vienas opus klausimas.
Tai LLL ir Sąjūdžio santykiai. Su apgailestavimu konstatuota, kad
Sąjūdžio žmonės ne visai garbingai pergalę dėl Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo prisiėmė vien sau. Ir Lietuvoje, ir Amerikoje jie kėlė
tik savo nuopelnus ir nė žodžio neištarė apie didžiulį LLL įdirbį,
pradėtą jau nuo 1978 metų. LLL boikotavo rinkimus į Aukščiausiąją
Tarybą - Atkuriamąjį Seimą. Žiūrint šių dienų akimis, tai buvo klaida,
nustūmusi LLL nuo oficialios politikos, sutrukdžiusi įsitvirtinti
atkurtos Lietuvos nepriklausomybės politinėje arenoje. Kai kas suabejojo:
gal atsisakymas dalyvauti rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą buvo
kilnus LLL poelgis, savo mandatus atiduodant Sąjūdžio veikėjams?
Atsakymas į šį klausimą nebuvo duotas (tuo metu salėje nebuvo A.Terlecko).
Esame linkę prisijungti prie pirmosios nuomonės.
Konferencijos pradžioje LLL lyderis A.Terleckas
pasidžiaugė savo bendražygiais, padėkojo tiems, kurie, gimę žiaurių
okupacijų, sovietinės ir nacistinės, metais, kurie sovietinėje mokykloje
buvo verčiami melstis svetimiems dievams, meluoti, pataikauti, išaugo
lietuviais patriotais. Buvo prisiminti ir tylos minute pagerbti
jau mus palikę politiniai kaliniai Zigmas Širvinskas, Angelė Paškauskienė,
Vladas Šakalys, Algimantas Andreika, Vytautas Milvydas, Feliksas
Bakšys, nariai kunigai Juozas Razmantas, Algimantas Mocius, LLL
rėmėjai kunigai Alfredas Kanišauskas, Bronius Laurinavičius, Kazimieras
Vasiliauskas ir daugelis kitų.
Konferencijos pabaigoje A.Terleckas padėkojo susirinkusiesiems
į jubiliejinę konferenciją, pasidžiaugė, kad LLL turi daug gerbėjų,
ir pritarėjų savo idėjoms. Išleista konferencijoje skaitytų pranešimų
knyga padės Lietuvos žmonėms plačiau susipažinti su LLL.
© 2003 "XXI amžius"
|