Atnaujintas 2003 m. spalio 3 d.
Nr.76
(1180)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jei lietuviais esame gimę…

Dorovės nuostatų peržengimą vadina nuodėme, nusidėjimu, kalte, klaida. Nuodėmes įvairios religijos įvardija, apibrėžia, parodo jų žalą, įsakymais ar taisyklėmis moko, kaip jų išvengti. Pasaulietiškame gyvenime mokslas, tiriantis dorovę bei dorovės normas, vadinamas etika. Deja, yra dar ir tautinė nuodėmė, kurios nei Bažnyčia, nei etikos normos net pražanga nelaiko. Ja laikytinas nutautėjimas, pasitraukimas iš istorinio likimo bendryste paženklintos tautos. Tos nuodėmės turinyje - gimtosios kalbos, tautos tradicijų ir papročių, gyvenimo būdo, tautiškos šeimos, tėviškės, tėvynės atsisakymas ar ignoravimas.

Tačiau būna, kad meilė sutirpdo tautinį barjerą: kuriama mišri šeima, kuri jau silpnina saitus su sava tauta kitos tautos naudai. Likimo nublokštas į tolimą Ustiužnos užkampį Rusijoje, Vincas Pietaris rašė, kad jo gerų darbų skrynelė, kai būsianti atidaryta Amžinybėje, pasirodysianti tuščia. Viena didžiausių savo nuodėmių jis laikė savo mišrią santuoką. Tačiau, jei bandytų ją niekinti, nutraukdamas santuoką, rašytojas tokį žingsnį pavadino didesne nuodėme. Savo vedybas jie pateikė kaip blogą pavyzdį, kitiems tokios klaidos siūlo išvengti. Tautinį atgimimą skatinančia veikla, patriotiniais raštais V.Pietaris už tautinę nuodėmę atliko labai didelę atgailą, o jo, kaip gydytojo, tikrai pasiaukojama veikla tą skrynelę užpildė kilniais darbais. Ar pasiekė rašytojo persergėjimas mūsų laikus, matome santuokų biuruose, žiniasklaidoje, artimoje kaimynystėje. Vien vardų ir pavardžių skirtinga kilmė rodo, kad mišrios santuokos nebelaikomos tautine nuodėme, kaip nebelaikoma tikra nuodėme gyventi nesusituokus ar kaip tiems žvirbliams poruotis kas pavasarį.

Gaji gal biologiniu ar kitokiu pagrindu grindžiama nuomonė, kad iš mišrių santuokų vaikai sveikesni, gražesni, gabesni; pavyzdžiais pateikiami garsių asmenybių vardai. Tačiau pastaruoju metu jau pasigirsta medikų įspėjimų, kad vaikai, ypač skirtingų rasių sutuoktinių, gali įgyti savybių, kurių neturėjo tėvai, prarasti imunitetą kai kurioms ligoms, turėti polinkį psichikos sutrikimams („Didėjantis mišrių šeimų skaičius gąsdina genetikus“, G.Minkauskaitė// „XXI amžius“, 2003 08 20). Be to, yra tikra, kad iš pagarbos skirtingų tautybių tėvams (dorybė), vaikas nepritampa nė prie vienos iš jų, virsta kosmopolitu (tautinė nuodėmė).

Lietuvos sienos, laikytos dešimtmečius atviromis tik į Rytus, atgavus nepriklausomybę, atsivėrė visomis kryptimis, todėl nutautėjimo grėsmė padidėjo keliskart. Tikriausiomis nuodėmėmis laikytinos mišrios santuokos iš išskaičiavimo, dėl turto. Tautinei savižudybei prilygstančių nuodėmių išpirkimas įmanomas atsivertimu, kokio pavyzdį žinome iš Vinco Kudirkos gyvenimo.

Išvenkime tautinės nuodėmės, nepraraskime to šeštojo, Tėvynės ir Tautos meilės jausmo, mylėkime „tą brangią žemę, kame nuo amžių tėvai gyveno“, mylėkime „jos girių kvapą, žaliąsias pievas“, tautos „kalbą, senovės būdą“, jei lietuviais esame gimę.

Algimantas ZOLUBAS

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija