Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Nepalikite Viešpaties už durų

Leonardas Gutauskas. Angelai (iš parodos „Rojaus kalno“ galerijoje Vilniuje) Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotrauka

Brangūs broliai ir seserys,

kodėl šv. Kalėdų šiandien Lietuvoje laukia net ir tie, kurie akli pas Viešpatį vedančiai žvaigždei, kurie kurti šlovinančiai dangaus kareivijos giesmei? Todėl, kad kiekvienam žmogui suprantamas grįžimas iš tamsos į šviesą, vaikelio gimimo nešamas džiaugsmas. Kiekvienas bent slapčia trokšta stebuklų. Tačiau šv. Kalėdos palieka skirtingą žymę dvasioje bei namuose tų, kurie pasirengę iki širdies gelmių išgyventi Jėzaus Gimimą, ir tų, kurie švenčia minios ar įpročio nešami. Pirmieji patiria Gyvojo Kristaus padrąsinimą ir atgaivina savo ryžtą lydėti Išganytoją Jo kelyje nuo nesvetingo Betliejaus per rūsčiąją Golgotą iki visas žaizdas išgydančio dangiškojo Tėvo glėbio. Antrieji, praėjus kelioms poilsio dienoms, pasijunta apsupti dovanų popieriaus skiaučių ir dar nykesnės kasdienybės.

Iškankintai Šventajai Žemei reikalinga viltis

Mindaugas BUIKA

Pranciškonų kunigas dega žvakes Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikoje

Betliejuje tikimasi ramesnių Kalėdų

Kada paskutinę savaitę prieš Kalėdas viena amerikiečių katalikų žurnalistė, Betliejaus Gimimo bazilikoje (toje vietoje, kur prieš daugiau kaip 2000 metų gimė Išganytojas) sutikusi grupę vietinio krikščionių vaikų darželio auklėtinių, paklausė, kaip jie jaučiasi atvykę aplankyti Šventosios Prakartėlės, keturmetis Simonas Hadadas sakė, jog yra sužavėtas. Ypač jam malonu, kad jis, kaip ir Jėzus, yra gimęs Betliejuje. „Aš myliu Jėzų, nes Jis mus gina, palaiko mūsų saugumą“, - sakė berniukas.

Žinoma, kaip mažasis palestinietis Simonas, taip ir kiti Šventosios Žemės, o ypač Betliejuje gyvenantys krikščionys turi jausti ypatingą pasididžiavimą dėl savo kilmės, tačiau jų fizinis saugumas toli gražu nėra garantuotas. Štai jau antri metai dėl įtemptos padėties Izraelio okupuotame Vakariniame Jordano upės Krante Betliejaus meras krikščionis Hana Naseris vėl atšaukė visas oficialias Kalėdų šventės iškilmes, kurias paprastai rengia vietinė savivaldybė. Pačių Kalėdų, kaip ir Jėzaus Gimimo, jis atšaukti negalėjo, todėl liturginės apeigos gruodžio 24-osios šventąją naktį, kaip įprasta, vyks šalia Gimimo bazilikos esančioje katalikų šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioje ir joms vadovaus Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Michaelis Sabahas.

Dugne ant debesies

Žmogus iš provincijos – Bronius Šablevičius

Lilijana Milda MIŠKINIENĖ

Į Palūšę, kaip į Meką

Bronius Šablevičius

Nieko nėra smagiau, kaip dirbti darbą, kai sutampa, rusiškai sakant, „prijatnoje s poleznym – malonumas ir nauda“. Tai štai - važiuoju į Palūšę susitikti su vietiniu biologu, Nacionalinio parko darbuotoju. Malonu, nes šis žmogus sudomino savo nedidele knygele „Dugne pasaulis kitoks“ (1996 m.), kurią nedvejodama išsirinkau knygyne iš daugybės kitų. Ir nesigailėjau – vis paskaitau kaip „Mažąjį princą“, kai prireikia kokio epizodo gyvenimo virtuvėje. Po jos dauguma knygų atrodo prėskos, ištęstos, neįdomios. Lyg be druskos, be kraujo, be gyvybės. Čia gi viskas tikra, apibendrinta, išgyventa su nepaprastai didelėmis emocijomis, vidiniu riksmu, o išreikšta taupiai ir lakoniškai. Tos eilutės tūris, imlumas, gilumas ir trumpumas labiausiai patraukė. Kas gi tas žmogus, – gilumoj provincijos, mažutėlėje Palūšėje, netoli Ignalinos, – iš kur jis tiek daug žino apie gyvenimą? Ir šitaip?

Prakartėlės įsikūrė kluone

Bronius VERTELKA

Rengiant prakartėlių parodą kluone plušėjo Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai ( iš kairės): stalius Valentinas Klišys, Dailės skyriaus vedėja Marijona Mieliauskienė, muziejininkė Dalia Kiukienė ir ūkio dalies vedėjas Valentinas Skeirys

Rokiškyje vyksta šeštoji tarptautinė prakartėlių paroda. Jai pristatyta apie 60 darbų. Paroda šį kartą surengta ne Rokiškio krašto muziejuje, bet šalia jo stovinčiame kluone.

Statinį restauravo parodų mecenato lėšomis

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje tuometis muziejaus direktorius Stanislovas Daunys nusprendė įkurti liaudies buities sektorių, kuris turėjo atitikti muziejaus po atviru dangumi dvasią. Buvo sumanyta atkurti lietuvio vidutinioko ūkininko sodybą. Imta vežti senove dvelkiančius pastatus.

Vakaras su kunigu

Kun. Skaidrius Kandratavičius Vilijampolės gyventojams skaitė savo eiles

Kauno Petro Vileišio vidurinės mokyklos aktų salė vos sutalpino moksleivių tėvus ir Vilijampolės mikrorajono gyventojus, noriai atsiliepusius į pedagogų kvietimą paminėti ateinančias šventes kartu bendrame renginyje „Šventų Kalėdų belaukiant“, taip pat pradėti glaudžiau bendrauti su mokykla, susipažinti su jos gyvenimu, pasiekimais, praskaidrinti savo kasdienybę. Vakare dalyvavo ir geriausieji moksleiviai.

Kalėdų žvaigždės spindesį gruodžio skliaute priminė ir šviesios palaimos salę pripildė Kalėdų giesmės, kuriomis prasidėjo bendras mokytojų, tėvų ir mikrorajono gyventojų renginys. Giesmes giedojo mokyklos Sakralinės muzikos ansamblis, vadovaujamas Svetlanos Mažeikienės.

Senatvėje jaučiasi vieniši

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Stasys Saldūnas (kairėje) ir jo brolis Petras palinkę prie šaškių lentos

Važiuojant pro Jonavos rajono Bukonių gyvenvietę akį patraukia didžiulis, dailus pastatas, kuriame įsikūręs Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius bei ambulatorija. Kaip pasakoja Pirminės sveikatos priežiūros centro vyr. gydytoja Teresė Žižienė, jai, dirbant Kauno kardiologijos institute ir vadovaujant vienam iš skyrių, teko rašyti mokslinį darbą tema „ Pagalbos organizavimas kaimo gyventojams“. Tuo metu, bendradarbiaujant su Suomijos sveikatos centrais, buvo pasirinktas toks modelis, kuris buvo Suomijoje. 1992 metais Bukonyse buvo įsteigtas Pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC), tai buvo: ambulatorinė pagalba, skubi išvažiuojamoji pagalba visą parą ir šešių lovų senelių namai. Vyr. gydytoja T.Žižienė, kuri 2003 metais tituluota europietiškiausiu Jonavos krašto žmogumi, teigia, jog, Bukonyse įkurdami tokią pagalbą, jie buvo pirmieji Lietuvoje.

Neužkaskime Kalėdų vilties!

Petras KATINAS

Nė vieneriais metais, išskyrus 1990 metų pabaigą, Lietuvos žmonės nebuvo tokie neramūs ir įsitempę kaip prieš šių metų šv. Kalėdas. Įtampos visuomenėje kurstymas pasiekė neregėtą mastą. Dėl R.Pakso paaugliško užsispyrimo, kai jau visiems aišku, kad jam valstybės reikalai visiškai nerūpi, kyla pavojus, jog visos antivakarietiškos jėgos stojo į žūtbūtinę kovą, prisidengdamos R.Pakso vėliava. Taip gruodžio 20 dieną švenčių nuotaiką žmonėms gerokai apkartino iš visos Lietuvos suvežtų prorusiškų jėgų sambūris prie Vilniaus kultūros ir sporto rūmų (vėliau persikėlęs prie profsąjungų rūmų), pavadintas „Pilietinio judėjimo už Prezidentą, už teisingą Lietuvą steigiamuoju suvažiavimu“. Tai niekas daugiau, kaip kapėesesininkų, jedinstveninkų, kitų bolševikinių liumpenų, taip pat ir kai kurių suklaidintų žmonių sambūris. Tos Lietuvos, kuri pro storus mūsų istorinių tradicijų, kultūrinių sluoksnių klodus, užklojusius protėvių pėdas, beldžiasi į mūsų širdis, jie negirdi. Ir negirdės niekada.