Ekonominis krachas
Dar prieš trejetą metų pasaulio,
o ypač Rusijos, spaudoje buvo aukštinamas Argentinos ekonomikos
ministras Domingo Kavaljo kaip ryžtingų ekonominių reformų specialistas,
Argentinos ūkio atgaivinimo stebukladarys. Kai Rusijoje 1998-aisiais
kilo ūkinė ir finansinė krizė, Kremliaus valdžia pasikvietė į
Maskvą D.Kavaljo konsultacijų. O tuometinis Rusijos vicepremjeras
J.Fiodorovas matė vienintelę išeitį iš krizės - Rusija turi pasukti
Argentinos keliu.
Vadinamasis argentinietiškas finansų sistemos modelis buvo tas,
jog silpna nacionalinė valiuta pesas prilygintas JAV doleriui.
Vyriausybė negalėjo spausdinti daugiau pesų, nei valstybės iždo
valiutiniame rezerve turėjo dolerių. Dėl to pesas tapo stabilus,
kaip ir doleris, o tai lėmė visuotinį ūkio pakilimą Argentinoje
ir užsienio investuotojų susidomėjimą šia šalimi. Tačiau dolerio
kursas nuolat kilo, lyginant su kitų valstybių valiutomis. Žinoma,
tuo pačiu augo ir peso kursas. Taigi argentinietiškos prekės,
visų pirma garsioji argentinietiška jautiena, pasaulio rinkose
tapo žymiai brangesnės nei prekės iš kitų šalių. Sumažėjus eksportui,
ženkliai sumažėjo ir įplaukos į biudžetą. Teko skolintis pinigų
iš Tarptautinio valiutos fondo.
Ir štai lapkričio pabaigoje Argentinos vyriausybė paskelbė, jog
atideda visų savo skolų mokėjimą. Kitaip tariant, užsiminta apie
bankrotą. O Argentinos skola užsieniui pasiekė milžinišką sumą
- 132 milijardus dolerių. Tai labai didelė suma 37 milijonus gyventojų
turinčiai valstybei. Beje, žemiau skurdo ribos gyvena 15 milijonų
argentiniečių ir kas penktas yra bedarbis.
Prasidėjus finansinei krizei, Vyriausybė uždraudė gyventojams
atsiimti indėlius iš bankų, sumažino atlyginimus valstybės tarnautojams
ir ėmėsi kitų visuomenėje labai nepopuliarių priemonių. Bemat
kilo didžiulės riaušės, ir minios argentiniečių puolė ne tik bankus,
bet ėmė masiškai plėšti parduotuves. Buvo grobiamas ne tik maistas,
bet ir brangiausios prekės, buitinė elektronika, brangūs drabužiai
- viskas, kas papuolė po ranka. Pasak Argentinos policijos, riaušėse
dalyvavo 100 tūkst. žmonių, iš jų - per 20 tūkst. plėšikautojų.
Dauguma jų - jauni žmonės, kuriuos dar kursto komunistiniai ir
anarchistiniai elementai. Demonstrantai sudegino ekonomikos ministerijos
rūmus ir puolė prezidento bei ekonomikos ministro namus. Po pirmųjų
riaušių ekonomikos ministras D.Kavaljo atsistatydino. Prezidentas
Fernandas de la Rua paskelbė nepaprastąją padėtį ir kreipėsi į
tautą, ragindamas nutraukti smurtą ir plėšimus. Tačiau tai nepadėjo.
Riaušės dar labiau įsiliepsnojo. Prezidentui F. de la Rua teko
paskelbti apie savo atsistatydinimą ir panaikinti nepaprastąją
padėtį.
Tačiau Argentina sutiko naujuosius metus visiškoje nežinomybėje.
Po atsinaujinusių protesto demonstracijų ir riaušių, kai vėl buvo
siaubiamos parduotuvės, bankai bei kiti visuomeniniai pastatai,
atsistatydino visa Agrentinos vyriausybė. Tačiau riaušininkai
toliau smurtavo ir net pabandė šturmuoti prezidento rūmus. Atsistatydinus
vyriausybei, atsistatydino ir vos prieš savaitę išrinktas laikinuoju
Argentinos prezidentu Adolfas Rodrigesas Saa. Taigi per dvi savaites
atsistatydino net du Argentinos prezidentai. Padėtis dar labiau
komplikavosi, kai kartu su A.R. Saa apie savo atsistatydinimą
pranešė ir Senato pirmininkas Ramonas Puerta, kuris pagal konstituciją
turėjo perimti prezidento pareigas. A.R. Saa pareiškė, kad jo
atsistatydinimą lėmė tai, jog jį išdavė anksčiau laikinąjį prezidentą
palaikiusių peronistų partija. Ši partija, pritarus parlamentui,
naujuoju Argentinos prezidentu paskyrė buvusį gubernatorių Eduardą
Dualdę. Jis jau pareiškė sutinkąs su šiuo pasiūlymu, bet reikalauja,
kad jo kadencija truktų iki 2003-ųjų pabaigos. Tuo tarpu nemaža
dalis Argentinos parlamentarų, tarp jų - ir dalis peronistų, pageidauja
surengti naujus prezidento rinkimus jau šių metų kovą.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"