Žygdarbiais, o ne žodžiais mylėjęs Lietuvą
Tądien Kauno karinininkų ramovėje
po šv. Mišių Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje rinkosi Laisvės
kovų, rezistencijos dalyviai, karininkai, jų giminės, artimieji,
inteligentijos atstovai, jaunieji kariai.
Svečiai - krašto apsaugos viceministras, pulkininkas Jonas Gečas,
Lietuvos sausumos kariuomenės vadas, brigados generolas Valdas
Tutkus, Karinių oro pajėgų štabo viršininkas pulkininkas Vidas
Patašius, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio valdybos pirmininkas,
Vyčio kryžiaus ordino kavalierius dim. kpt. Jonas Čeponis, daug
Vyčio kryžiaus ordino kavalierių, - atvyko pagerbti Lietuvos Laisvės
Kovos didvyrio, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, paminėti
jo 100-ąsias gimimo metines, dar kartą prisiminti įžymaus rezistencinės
kovos vado nuopelnus, kovojant su okupantais.
Istorijos daktaras Juozas Jankauskas kalbėjo apie J.Vitkaus -
Kazimieraičio rezistencinę veiklą. Autobiografija mums primena...
1901 m. gruodžio 10 d. Marijonos ir Juozapo Vitkų šeimoje gimė
sūnus Juozas, buvusioje senelio Mykolo sodyboje, prie Šerkšnės
upės (Mažeikių apsk., Skuodo r., Kėtūnų k.). Žmonės tą vietą vadindavo
Pašerkšne.
Spaudos draudimo metais senelis gabeno lietuviškus raštus iš Prūsų.
Tirkšliuose, prie šventoriaus, turėjo kioską, kur iš po stalo
pardavinėdavo lietuvišką spaudą, o ant stalo laikydavo įvairias
devocionalijas, medalikėlius, rožinius, paveikslėlius, škaplierius.
Senelis Mykolas buvo labai griežtas. Visus vaikus vertė mokytis
lietuviško rašto. Vyresniuosius pats mokė, o šie turėjo padėti
jaunesniesiems.
...Kai vaikai užaugo, ūkį pavedė sūnui Juozapėliui, būsimojo pulkininko
tėveliui.
Pasak Juozo, 1919 metų rudenį tėvas išvežė jį į Telšių gimnaziją.
Ten mokydamasis dalyvavo ateitininkų veikloje. 1920 m. lapkritį
Juozas išvyko į Kauno karo mokyklą.1921-ųjų gruodžio 14 d. ją
baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į
4-ąjį pėstininkų pulką. 1924 m. lapkričio 10-ąją J.Vitkus buvo
komandiruotas pasisemti žinių į Kauno aukštesniuosius dvimečius
karo technikos kursus, statybos skyrių. 1926 metais bebaigiančiam
kursus J.Vitkui paskirtas vyresniojo leitenanto laipsnis.
1927 m. birželio 5 d. J.Vitkus vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę.
Šeimoje gimė sūnūs: Vytautas (g.1930), Rimgaudas (g. 1933), Algimantas
(g.1934), dvynukai Jūratė ir Kastytis (g. 1937), Liudas (g. 1944).
Besimokant Belgijos karo mokykloje J.Vitkui suteiktas kapitono
laipsnis, o ją baigus - karo inžinieriaus vardas.
1938 metų pabaigoje Karo mokykloje J.Vitkus kariūnams dėstė karo
inžinerijos kursą, rašė straipsnius į "Kardo" žurnalą,
"Trimitą", buvo "Mūsų žinyno" redakcijos bendradarbis.
1940 m. rugsėjo 15 d. panaikinus lietuvišką karo mokyklą, jos
dalis prijungta prie 29-ojo korpuso pėstininkų karo mokyklos ir
perkelta į Vilnių.Taip J.Vitkus pateko į Vilnių.
1941-ųjų birželį J.Vitkų, buvusį Pabradės-Švenčionėlių poligone,
užklupo prasidėjęs karas. Karo mokykla gavo įsakymą trauktis į
Rusijos gilumą. Vieno vokiečių lėktuvų antskrydžio metu J.Vitkus
su plk. ltn. Karolinu Dabulevičiumi atsiskyrė nuo ešelono. Apyaušriu
nusiplėšę nuo uniformų raudonarmiečių ženklus, persirengę civiliais
drabužiais, laimingai pėsti grįžo į Vilnių.
Lietuvoje buvo prasidėjęs sukilimas, paskelbta, kad atkurta nepriklausomybė.
Nacių okupacinė valdžia kategoriškai nepripažino Lietuvos savarankiškumo.
J.Vitkus susisiekė su Lietuvos laikinąja vyriausybe, apsivilko
senąją lietuvišką uniformą ir aktyviai prisidėjo prie tų, kurie
siekė atkurti Lietuvos kariuomenę. Jis dirbo Vilniaus įgulos savisaugos
(atstatymo tarnybos) dalinių štabe, tačiau Lietuvos laikinoji
vyriausybė netrukus turėjo nutraukti savo veiklą. Suburtas savivaldybių
organizacijas perėmė okupacinė karinė ir civilinė valdžia.
Visa "savisaugos tarnyba" privalėjo paklusti nacių valdžiai.
J.Vitkus dirbo nekilnojamojo turto skyriuje. 1942 metų gegužės
mėnesį Kaune lietuvių katalikiškasis jaunimas būrėsi į Lietuvių
frontą (LF), aktyviausią antinacinės veiklos grandį, kuri rengėsi
ginkluotai kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės, ir sukūrė karinį
skyrių "Kęstutis". J.Vitkus buvo aktyvus to štabo narys
ir vadovas. A.Šiaulikalnis straipsnyje "Plk. ltn. inž. Juozas
Vitkus-Kazimieraitis" Čikagos laikraštyje "Draugas"
1972 m. sausio 11 d. rašė: "Teko asmeniškai pažinti plk.
ltn. J.Vitkų ir su juo dirbti "Kęstučio" vadovybėje
Vilniuje. Tai buvo didelis Lietuvos patriotas, labai mielas, kultūringas,
kuklus, bet kartu stiprios dvasios žmogus. Nebuvo jis oratorius,
o daugiau santūrus karys. Jis sugebėjo stebėti, spręsti ir veikti".
1942 metų rudenį J.Vitkus dėstė karo inžinerijos kursą Lietuvos
laisvės armijos (LLA) suorganizuotoje pogrindinėje Karo mokykloje.
Čia dirbo iki 1944-ųjų pavasario.
* * *
...Pulkininkas J.Vitkus žuvo 1946
m. liepos 2 d. Žaliamiškio pagiryje (Ladijų r., Leipalingio sen.),
kovodamas su okupantais.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo sprendimu 1949
metais Juozas Vitkus-Kazimieraitis (po mirties) apdovanotas 1-ojo
laipsnio Laisvės kovos kryžiumi, suteikiant Laisvės kovos karžygio
garbės vardą, o 1997-aisiais - Lietuvos Respublikos Prezidento
dekretu - Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
...Pradėjęs partizaninę veiklą dar dirbdamas Kabelių girininkijos
buhalteriu, J.Vitkus-Kazimieraitis pats tvarkė raštvedybą, rašė
pirmuosius įsakymus ir nuostatus, juos daugino.
Apie J.Vitkų - Kazimieraitį Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė:
Visuomet kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris
visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo
kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką;
kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu.
Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis pelnė meilę ir pagarbą
visų partizanų bei jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet
ir kaip vyresnysis brolis. Visiems partizanams Kazimieraitis turėjo
didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės,
be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus,
teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus.
Vyriausiasis J.Vitkaus sūnus Vytautas ilgus metus po kruopelytę
rinko faktus ir išleido knygą "Pulkininkas Kazimieraitis".
Tai dokumentinė apysaka apie įžymųjį partizaną.
Šioje knygoje V.Vitkus rašo: "Skaitytoją, mėgstantį gražius
nukrypimus į gamtą,istoriją, psichologiją, tikriausiai nuvilsiu.
Mat nesu rašto žmogus. Duoną valgiau iš statybininko profesijos.
Esu įpratęs kalbėti ir rašyti trumpai, konkrečiai, kitaip tariant,
sausai. Man rūpėjo ne pasipuikuoti ar sublizgėti kūrybine išmone,
o sudėlioti po trupinėlį rašytinį pagarbos ženklą, kuklų paminklą
Žmogui, Karininkui, Partizanui, šventai tesėjusiam priesaiką savo
Tėvynei, jos Laisvei".
...Dar ilgai Kauno karininkų ramovėje skambėjo džiugūs buvusių
partizanų sveikinimai, prisiminimai.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"
