XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Siekianti tobulesnio žmoniškumo

Apie Vytauto Landsbergio fondo pirmininkę Gražiną Landsbergienę

"Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo" (Vydūnas).
Gražina ir Vytautas Landsbergiai - viena iš nedaugelio šeimų Lietuvoje, priėmusi šį Vydūno iššūkį ir jo lūkesčius - siekti tobulesnio žmoniškumo.
Žmoniškumas - talpi sąvoka. Tai dvasios gyvybė. Ji apima teisingumą ir išmintį, užuojautą ir gailestingumą, gerumą ir meilę, dalyvavimą kitų žmonių likimuose, mintį ir veiksmą, pareigą ir pasiaukojimą. Tokius aš ir pažįstu Gražiną ir Vytautą Landsbergius.
"Dvasios gyvybė - iš moters!" - taip ne kartą kalbėjo apie moteris V.Landsbergis konferencijose, susirinkimuose, susitikimuose, remdamasis jį supusių moterų - senelės Konstancijos Jablonskienės, mamos Onos Jablonskytės-Landsbergienės ir žmonos Gražinos Landsbergienės pavyzdžiais.
Iš to sprendžiant, Landsbergių šeimoje dvasingumo ir žmoniškumo spiritus movens yra Gražina.
Gražina Ručytė gimė 1930 m. sausio 28 d. Anykščiuose. 1948 metais baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948-1949 metais studijavo Kauno konservatorijoje ir jau dirbo toje konservatorijoje akompaniatore. 1949 metais kartu su tėvais buvo ištremta į Irkutsko sritį, Chužyno gyvenvietę. Dirbo žveje, o 1950 metais įstojo į Irkutsko muzikos mokyklą. Joje irgi dirbo akompaniatore. Šią mokyklą baigusi, įstojo į Sverdlovsko konservatoriją ir, čia besimokydama, 1954-1957 metais irgi dirbo akompaniatore. 1957-aisiais grįžo į Lietuvą. Netrukus tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos akompaniatore. 1958 -1985 metais dirbo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeistere, 1962-1966 metais Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja, nuo 1989-ųjų - Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja.
Surengė rečitalius su dainininkais Lietuvoje, buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje; įrašė dešimt plokštelių ir daug įrašų radijuje.
Nuo 1991-ųjų - V.Landsbergio fondo pirmininkė. Vėliau tapo ir Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje, remiančio 226 Lietuvos našlaičius, pirmininke ir atstove Lietuvoje.
Be profesinės ir visuomeninės veiklos, G.Landsbergienė dar yra Lietuvos Atgimimo sąjūdžio pirmininko, Lietuvos nepriklausomybės architekto, Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininko, 1996-2000 metų Seimo pirmininko, opozicijos lyderio, profesoriaus V.Landsbergio žmona ir bendražygė, dukters Birutės (g. 1960) ir sūnaus Vytauto (g. 1962) motina.
Pianistė, tremtinė, Sibiro kankinė, žvejė, dėstytoja, žmona, motina, V.Landsbergio fondo pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto pirmininkė - tai gyvenimo keliai, kupini spalvų ir įvykių, verti rašytojo profesionalo plunksnos, straipsnių ir monografijų. Daugėja medžiagos, publikacijų. Vienos pirmųjų - apie vydūniškąją jos gyvenimo atkarpą.
Vydūnas žmogų lygino su bedugniu šuliniu, kurio vanduo neišsemiamas. Tačiau iš to šulinio semti gyvybės vandenį ir jį dalyti kaip žmoniškumo dovaną kitiems pavyksta nedaugeliui.
Vartau Marijonos Varneckienės knygelę "Abipusis gėris" (V., 2000) ir tarsi matau tūkstančius Lietuvos žmonių kupinomis dėkingumo akimis už paramą iš V.Landsbergio fondo.
Knygos anotacijoje prof. V.Landsbergis, autorės paprašytas, paaiškino knygos pavadinimo "Abipusis gėris" prasmę. Jis teigė: "Geriausiai jautiesi ir susivoki savy tuomet, kai kuo nors gali kam nors padėti. Tokią išvadą daug kas įstengtų padaryti - ne tik dvasininkai, medikai ir mokytojai. Bet paprastai (o gal ir daugumai žmonių) ta pagalba ir parama būna apibrėžta šeimos, artimiausių draugų rato, kitam gal nė neatsiskleidė - pro sovietmečio ugdytą egoizmą arba egocentrizmą - kaip žmogiškumo galimybė ir malonė. Dabar vis labiau suvokiame labdarą kaip abipusį gėrį: padedant nuskriaustam ar stokojančiam, visuomenėje randasi daugiau atjautimo, solidarumo, žmogiškumo".
V.Landsbergio fondas buvo įkurtas 1991 metais. Šio fondo pagrindas yra Norvegų tautos taikos premija, įsteigta asmenine Bergeno vyskupo Pero Loningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Tai norvegų tautos solidarumo su mūsų taikia kova ženklas. Premija buvo paskirta ir 1991 m. kovo 11-ąją įteikta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui. Tai trys milijonai Norvegijos kronų. V.Landsbergiui buvo įteiktas čekis šiems pinigams, esantiems Norvegijos banke. Galėjo V.Landsbergis ir jo šeima už tuos pinigus įsteigti asmeninį laikraštį, nusipirkti televizijos kanalą, įsigyti dvarą ir daugybę hedonistinių gėrybių... Jie to nepadarė. Pasirinko žmoniškumą, kaip aukščiausią ir tobulą dorybę.
Steigiant V.Landsbergio fondą buvo nutarta, jog, neliečiant ir nemažinant pagrindinio kapitalo, banko palūkanos bus panaudotos daugiausia likimo nuskriaustiems vaikams (turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliems ir silpnaregiams ir kt.) padėti. Trys ketvirtadaliai šių ir kitų paaukotų lėšų skiriama neįgaliųjų pagalbos reikmėms ir vienas ketvirtadalis - jauniesiems menininkams remti (Varneckienė Marijona. Abipusis gėris. V., 2000. P. 3).
Knygoje puslapis po puslapio atsiskleidžia fondo žmoniškumo žingsniai, autorės gražiai įvardyti.
"Pirmasis oro gurkšnis" - tai pasakojimas apie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, kuris kasmet išgelbsti kelių silpnų naujagimių gyvybę.
Raudonojo Kryžiaus ligoninės Akušerijos skyriaus vedėja Nijolė Raguckienė ir Naujagimių skyriaus gydytoja vyriausioji ordinatorė Danutė Ruzaitė pasakojo, kad šio aparato dėka jau pavyko išgelbėti daugiau negu dvidešimt silpnų naujagimių. Tas aparatas kainavo 52 tūkst. litų. Visi jie - iš V.Landsbergio fondo.
Skuodo rajono oftalmologė Vaida Gerbauskienė su širdgėla konstatavo, kad pastaraisiais metais daug vaikų serga akių ligomis, nes per ilgai žiūri televizorių, daug žaidžia kompiuteriu ar mokosi juo dirbti. 1994 metais Skuodo rajone buvo 392 vaikai, sergantys akių ligomis, o 1998 metais - jau 684. Tačiau ligoninė neturėjo tinkamos aparatūros ankstyvam ligų diagnozavimui. Kreipėsi į V.Landsbergio fondą. Fonde jos projektas buvo gerai įvertintas. Iš fondo skirta 39 tūkst. litų vaikų akių ligų kabinetui įrengti. Nupirkta visa aparatūra. Dabar Skuodo vaikų akių ligų kabinetas beveik toks pat, kaip ir Vilniuje ar Kaune. Dar daugiau, G.Landsbergienė per Maltos ordiną išrūpino labdarą vaikučiams - akinių rėmelių, kurių užteks visiems ligoniukams.
Gydytoja V.Gerbauskienė sako: "Mums Vytauto Landsbergio parama nelyginant pasėtas gerumo grūdas. Gauti pinigai atneš keleriopą naudą. Vieno aklo žmogaus išlaikymas valstybei kainuoja daug daugiau negu 39 tūkstančiai litų. Laiku nepastebėtų akių ligų gydymas taip pat daug brangesnis. Žinome, kiek daug kainuoja sudėtingos akių operacijos. Dabar mes jau galime užbėgti už akių daugeliui akių sunkių susirgimų" (Ten pat. P. 9).
Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje yra Naujagimių reanimacijos skyrius. Tai palatos, kuriose po specialiais gaubtais guli maži, anksčiau laiko gimę kūdikiai. Palatose stovi gyvybinių funkcijų monitoriai. Vedėjas Arūnas Lubšys pasakojo, kokie svarbūs yra šie monitoriai stebint ir saugant tokią mažą ir silpną gyvybės liepsnelę. Jei yra bent mažas nukrypimas nuo normos, monitoriai iš karto kelia aliarmą ir galima tuoj pasirūpinti mažyliu. Kol šitos aparatūros nebuvo, neretai tik apžiūrėję mažylį gydytojai pamatydavo, kad jis jau nebekvėpuoja... Palatose ne tik monitoriai, bet ir kita sudėtinga aparatūra. Nupirktas ir specialus automobilis, kuriame įrengtas inkubatorius neišnešiotiems kūdikiams iš atokiausių Lietuvos vietų atsigabenti (Ten pat. P. 10-11).
Skyriaus vedėjas A.Lubšys sako: "Čia nebuvo užėjęs nė vienas kitas parlamentaras. Vytautas Landsbergis aparatūrai įsigyti paaukojo 280 tūkstančių litų savo pinigų, ne iš jo vardo fondo. Gavome labdaros ir iš jo fondo... Aš nežinau, ar yra Lietuvoje kitas toks žmogus - politikas ar verslininkas, kuris norėtų tiek paaukoti šitiems, dar negalintiems net atsimerkti žmogeliukams?" (Ten pat).
Ar žino tų kūdikių mamos ir tėtės, kad jų vaikai sulaukė gyvybės stebuklo, o jie patys - džiaugsmo ir laimės Landsbergių šeimos artimo meilės palytėti?
Yra Kauno universitetinėje vaikų ligoninėje Tarptautinis audiologijos ir foniatrijos centras, kur diagnozuojami dar visai mažų ir paaugusių vaikų klausos sutrikimai. Per visą sovietmetį ausų ligų specialistai Lietuvoje dirbo kaip užrištomis akimis, neturėjo diagnostikos aparatūros. Iš vaikystės neprigirdintys vaikai buvo pasmerkti augti nevisaverčiai. Tik patys turtingiausi tėvai už didelius pinigus galėjo nuvežti savo neprigirdinčius vaikus į Leningradą ar Minską ir ten, nustačius diagnozę, buvo galima šiek tiek padėti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šioje vaikų ligoninėje lankęsi Švedijos gydytojai, sužinoję svarbiausias šios ligoninės problemas, pasiūlė joje įsteigti bendrą tarptautinį audiologijos ir foniatrijos centrą. Trūko aparatūros ir kvalifikuotų specialistų.
Iš V.Landsbergio fondo šiam centrui įsteigti buvo skirta 230 tūkst. litų aparatūrai įsigyti. G.Landsbergienė dar pasiūlė kelis tūkstančius litų gydytojoms, kurios dirbs su šia aparatūra, kvalifikacijai kelti Švedijoje ir Vokietijoje.
"Mums visiems taip buvo suteikta galimybė profesiniam skrydžiui, - pasakoja centro direktorius profesorius Kęstutis Povilaitis. - Galima sakyti - kaip atidarytas langas nevėdinamose patalpose. Galva svaigo nuo galimybės patikrinti kiekvieno vaiko klausą, anksti diagnozuoti ir anksti pradėti gydyti vaiką ir taikyti jam aktyviosios reabilitacijos programas. Mes svajojome ir kūrėme planus. Mums reikėjo daug dirbti ir mokytis... Mes padarėme tai, kas yra pažangiausia. Kitos valstybės taip pat dar neišrado nieko naujesnio" (Ten pat. P. 14).
Pasveikusi mergaitė nupiešė atviruką gydytojams ir užrašė: "Dėkoju už padovanotą garsų pasaulį". Toks tyras vaikiškas nuoširdumas iki ašarų sujaudino gydytojus. Jie žinojo, kad be V.Landsbergio fondo paramos šis stebuklas nebūtų įvykęs.
Šiaulių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja pediatrijai Regina Ulkštinienė ne kartą guodėsi tuo, kad viskas, kas pažangiausia, atitenka Vilniaus ir Kauno vaikams, o periferijos ligoninėse sutrikusio vystymosi vaikų gydytojams belieka tik pasiguosti. Gydytoja - veiksmo žmogus: mynė visus įmanomus slenksčius, ieškojo paramos savo ligoninėje gydomiems vaikams. Kai jau atrodė, jog nebėra jokios vilties, įvyko tarsi stebuklas. Atsiliepė V.Landsbergio fondas ir pasiūlė lėšų ankstyvosios korekcijos tarnybai įsteigti. Tai buvo taip netikėta, kad R.Ulkštinienė vos neapsiverkė iš nuostabos ir džiaugsmo.
V.Landsbergio fondas skyrė 33 tūkst. litų, už kuriuos ligoninė įsigijo specialius baldus, darbo priemones. Amerikoje užsakė specialią kėdę su fiksatoriais dėl ligos negalintiems sėdėti vaikams, žaidimų figūrų komplektą kineziterapijai, išvykoms į kaimą surado rėmėjus automobiliui nuomoti, už kurą sumokėti.
Šiaulių ligoninės Ankstyvosios korekcijos tarnyboje nuo 1999 metų jau buvo lavinti ir pasiekė neblogų rezultatų per 200 vaikų. Medikės entuziastės, savo atsidavimu puošiančios Lietuvą: gydytojos Regina Ulkštinienė, Daiva Moskevičienė, vaikų neurologė Aldona Mickevičienė, logopedė Onutė Pečiulienė, psichologė Rasa Pilipauskiene, slaugytoja Vitalija Akavickytė, susikrauna visas gydymo priemones į automobilį ir išvažiuoja į kaimus, kur susirenka mamos, kurių vaikų vystymasis sutrikęs. Išmoko jas dirbti su vaiku namuose, neša viltį ir šviesą.
Taip gerumo estafetę iš V.Landsbergio fondo perėmė Šiaulių gydytojos ir ją perduoda likimo nuskriaustų vaikų mamoms Šiaulių ligoninėje ir aplinkiniuose kaimuose.
V.Landsbergio fondas Vilniaus universitetinei vaikų ligoninei padėjo įsigyti operacinę įrangą ortopedinėms operacijoms, kainavusią 80 tūkst. litų, elektrinių vežimėlių vaikams, už kuriuos sumokėta 15 tūkst. Vokietijos markių. Kraujo ligomis sergantiems vaikams nupirktas preparatas "Feiba", naudojamas hemofilija sergantiems vaikams gydyti, kainavęs 90 tūkst. litų. Nupirkta aparatūra neišnešiotų naujagimių retinopatijai (regos sutrikimui) gydyti - už 55,7 tūkst. litų, otoakustinės emisijos aparatas, naudojamas ankstyvam kūdikių klausos sutrikimui nustatyti (20 tūkst. litų), ir t.t.
V.Landsbergio fondo gerus darbus gydant Lietuvos vaikus būtų galima vardyti be galo. Tam ir yra skirta knyga "Abipusis gėris". O kur dar parama gydytojų stažuotėms geriausiose pasaulio klinikose. Ir talentingiems muzikantams bei muzikos studentams, M.K.Čiurlionio menų gimnazijai, profesoriaus A.Orlovitzo vokalistų seminarui Vilniuje, "Gaidos" festivaliui, naujosios muzikos festivaliui "Kopa", festivaliui "Jaunimo kamerinės muzikos dienos", M.K.Čiurlionio konkursui ir t.t. 1991-1998 metais fondas parėmė 127 konkursų ir festivalių dalyvius, 17 mokslinių konferencijų dalyvių, 22 seminarų ir kursų klausytojus, 66 muzikantus, kurie stažavosi ar studijavo užsienyje... Jeigu dabar pasaulio koncertų salėse skamba lietuviška muzika ir plojama jauniesiems Lietuvos atlikėjams, tai didelis V.Landsbergio fondo nuopelnas (Ten pat. P. 20). Jaunųjų menininkų reikmėms, įvairioms muzikos įstaigoms ir renginiams palaikyti V.Landsbergio fondas jau skyrė 100 tūkst. JAV dolerių.
Vaikams gydyti skirta 559 945 JAV doleriai.
G.Landsbergienė, šio fondo pirmininkė, gauna tūkstančius padėkos laiškų - iš ligoniukų motinų ir gydytojų, kuriems fondas padėjo. Tai teikia džiaugsmą.
"Pasaulyje yra tik dvi vertybės, prieš kurias galima ir reikia nusilenkti, - tai genialumas ir širdies gerumas", - mėgdavo kartoti žymusis prancūzas Viktoras Hugo. G.Landsbergienė savo gerumu moka užkrėsti ir kitus. V.Landsbergio fondui dideles sumas pinigų paaukojo Prancūzijos užsienio reikalų ministerija ir Vandėjos regionas, Vokietijos šaulių brolijų sąjunga, Čikagos ir Detroito lietuvių organizacijos, JAV lietuvių bendruomenė Pensilvanijoje, JAV lietuvių bendruomenės Lemonto apylinkė, J. ir A.Kazickai, A. ir V.Prunskiai, J. ir S.Sinkai, B.Žilinskas iš Australijos, prof. V.Landsbergis - visas lėšas, surinktas už koncertus, Vilniaus banko pirmininkas Julius Niedvaras ir daugelis kitų gražios sielos žmonių.
Antonas Čechovas su atsidavimu tarnaujančius žmoniškumui įvertino taip: "Pasišventėliai reikalingi kaip saulė. Tai poetiškiausias ir optimistiškiausias visuomenės elementas, - jie žadina, guodžia, taurina. Jų asmenybės - tai gyvi dokumentai, rodantys visuomenei, kad ... yra dar kitokios prigimties žmonių, pajėgių atlikti žygdarbį, kupinų tikėjimo ir aiškiai suvokiančių tikslą".

Prof. Ona VOVERIENĖ