Katalikai privalo burti savo jėgas

Sausio 20 dieną į Šv. Petro aikštę susirinko 200 tūkst. jaunų žmonių, taip išreikšdami pagarbą Popiežiui, nepriimtam į Romos universitetą

Šiuolaikinė Vakarų visuomenė pateikia nesuprantamų akibrokštų krikščionių bendruomenei. Netgi „intelektualioji“ visuomenė kartais nesigėdija vadovauti antikrikščioniškiems išpuoliams. Bandoma nepagrįstai pulti, žeminti Europos ir viso pasaulio kultūros pagrindą – krikščionybę, užsipuolamas netgi Katalikų Bažnyčios galva Popiežius. Paskutinis plačiai nuskambėjęs atvejis įvyko praėjusią savaitę Italijos sostinėje Romoje (kurios teritorijoje yra Vatikanas), kai buvo atšauktas vasario 17-ąją popiežiaus Benedikto XVI numatytas vizitas į Romos valstybinį universitetą „La Sapienza“. Popiežiaus apsilankymas šiame pagrindiniame, seniausiame ir studentų skaičiumi didžiausiame Romos universitete, kur turėjo įvykti Popiežiaus susitikimas su akademinės bendruomenės atstovais, sukėlė nedidelės dalies profesūros ir studentijos pasipriešinimą. Tarp nepritariančiųjų Popiežiaus apsilankymui universitete buvo keletas profesorių, išpažįstančių seną laicistinę (laisvamanišką, pasaulietinę) ideologiją, esą mokslas ir religija yra nesuderinami. Į prieštaraujančių gretas įsijungė ir dalis studentų kairiųjų aktyvistų. „Popiežius negali įeiti į universitetą“, – tokia buvo kategoriška nuomonė studentų, protestavusių prieš Popiežiaus apsilankymą universitete. Protestas susilaukė labai plataus atgarsio Italijos žiniasklaidoje, į jį netrukus įsitraukė ir kai kurie politikai, nepraleidę progos pasinaudoti juo siekiant savo interesų. Tuoj pat paskelbtame Vatikano oficialiame pranešime buvo pasakyta, kad Popiežius atšaukia vizitą, kartu nurodant, jog universitetui vis dėlto bus pasiųstas tekstas Popiežiaus kalbos, kurią jis būtų sakęs apsilankymo metu.

Keisčiausia, kad pretekstu pasisakyti prieš Popiežiaus vizitą buvo panaudotas net prieš du mėnesius tame universitete ilgus metus dirbusio ir Italijoje žinomo teorinės fizikos profesoriaus Marcelo Činio, šiuo metu jau išėjusio į pensiją (84 metų), viešas protesto laiškas. Didžioji žiniasklaida su pasimėgavimu citavo šio ateisto mokslininko, materijos atomuose, matyt, „neradusio“ Dievo pėdsako, laišką, kuriame Popiežiaus apsilankymas pavadintas „neįtikėtinu tradicinės universitetų autonomijos pažeidimu“, o Popiežiaus paskaita „La Sapienza“ universitete esą būtų dviejų kompetencijos sferų – Akademijos ir Bažnyčios – sumaišymas, kuris „pasaulyje būtų suvoktas daugiau kaip trijų šimtų metų laiko šuolis atgal“. Be to, profesorius M. Činis kritikavo popiežiaus Benedikto XVI paskaitos Regensburgo universitete mintis, esą Popiežiaus „politinė programa“ siekia palenkti mokslą „religijos dogmų pseudoracionalumui“, kitaip tariant, „puola“ modernųjį mokslą. Pritardami profesoriui ateistui, bendrą laišką parašė dar kelios dešimtys „La Sapienza“ dėstytojų.

Jei Popiežiaus vizito kritikų buvo nemažai, ne ką mažiau buvo žinomų Italijos mokslo pasaulyje komentatorių, kritikavusių juos pačius. Daugybės studentų nuomonė toli gražu nebuvo nukreipta prieš Popiežiaus vizitą. Pasak Italijos dienraščių, protestus prieš Popiežių aktyviai organizavo tik apie 100 studentų. Tiesa, buvo daug jiems simpatizavusių, tačiau „La Sapienza“ mokosi apie 140 000 studentų, kuriems dėsto per 4000 dėstytojų. Šie skaičiai akivaizdžiai liudija, kad protestai anaiptol neatstovauja daugumai.

Kita vertus, kai kurios studentų grupės, ne tik katalikiškos, aktyviai rėmė Popiežiaus vizitą ir apgailestavo dėl jo atšaukimo. Apklausos rodo, kad ir kairiųjų pažiūrų jaunuoliai neretai stebisi, kodėl jie pirma negali išklausyti katalikų Bažnyčios vadovo, o jau tada kritikuoti. Ir, žinoma, kaip visada polinkį žarijas žarstyti ne savo rankomis rodė kai kurios žiniasklaidos priemonės, naudodamosi senais ir, deja, efektyviais būdais: kai ką nuo savęs pridėdamos, kai ką nutylėdamos, kai ką paaštrindamos. Beje, „La Sapienza“ universitetas, kaip ir daug kitų, 1303 metais buvo įsteigtas popiežiaus Bonifaco VIII bule, vėliau šimtmečius išlaikomas būtent Katalikų Bažnyčios, tai yra tų, kurie būtų turėję, kaip būtų galima galvoti skaitant protestuotojų šūkius, jo labiausiai nekęsti.

Šiais laikais „La Sapienza“ universitetą aplankė popiežius Paulius VI 1964-aisiais ir Jonas Paulius II 1991-aisiais, tačiau universiteto autoritetas, pasaulietiškumas bei tyrimų laisvė nuo to nenukentėjo.

Dalyvauti renginyje visiškai laisvai galėjo tiek studentai, tiek profesoriai. Niekas neabejojo profesorių ir studentų teise viešai ir kritiškai vertinti tiek galimą Popiežiaus pasisakymo turinį, tiek patį jo pakvietimo faktą. „La Sapienza“ universiteto rektorius žiniasklaidai komentavo, kad į tūkstančio vietų salę, kurioje turėjo vykti akademinių metų atidarymo ceremonija, norą patekti buvo pareiškę apie tris tūkstančius dalyvių. Daugeliui iš jų buvo įdomu, ką pasakys, kokį iššūkį mes Popiežius. Į kaltinimus, kad Popiežius ateis paskaityti „katekizmo“, keli apžvalgininkai replikavo, jog Popiežius turi visus reikiamus akademinius titulus, savo knygomis yra pelnęs tvirtą poziciją tarp Europos intelektualų ir daugybėje situacijų, viešose diskusijose yra įrodęs, jog akademinėje aplinkoje gali kalbėti nesumenkindamas jokio akademinio standarto.

Kyla klausimas, kas slepiasi už siekio uždrausti Popiežiui patekti į universitetą ir jam kalbėti būtent todėl, kad jis yra Popiežius? Kodėl universitetas, skelbiantis, kad jame gali konfrontuoti visos nuomonės, pasisako prieš vieną didžiausių mokslų autoritetą – Popiežių? Tai paprasčiausiai rodo, kad „laisvojo mąstymo“ šalininkai iš tiesų atstovauja despotiškam laicizmui, kuris draudžia viešai išsakyti nuomonę, jei tik ši ar jai atstovaujantis asmuo yra vienaip ar kitaip susiję su religija. Dauguma komentatorių, tarp jų ir kairiųjų pažiūrų, kitose replikose tikrai nepasižymintys simpatijomis „katalikiškai pusei“, vienbalsiai šį įvykį traktavo ne kaip pasaulietiškumo pergalę, o kaip pasaulietiškumo pralaimėjimą.

Šiam įvykiui neliko abejinga ir Italijos valdžia. Popiežiui atšaukus vizitą į Romos universitetą „La Sapienza“, Italijos Respublikos prezidentas Giorgio Napolitano parašė laišką Benediktui XVI, kuriame, be kita ko, sakoma: „Mane labai nuliūdino žinia, jog atšaukiamas Jūsų vizitas Romos universitete „La Sapienza“ (...). Yra visiškai nepriimtinas nepakantumo demonstravimas ir įžeidžiantys pasisakymai, sukūrę su laisva ir ramia diskusija nesuderinamą klimatą“. Popiežių užstojo ir kairiomis pažiūromis pagarsėjęs Italijos premjeras Romanas Prodis.

Tačiau katalikai šįkart parodė didelį solidarumą ir susiklausymą. Jau po trijų dienų, praėjusį sekmadienį, susirinkę į Šv. Petro aikštę tikintieji parėmė Popiežiaus poziciją. Apie 200 tūkst. žmonių (ir ne vien tikintieji, bet ir kairieji), tarp jų ir ministrai bei politikai, pareiškė paramą popiežiui Benediktui XVI. Vidurdienį prieš savaitinę Viešpaties Angelo maldos ceremoniją aikštę užplūdę tikintieji laikė transparantus su užrašais: „Šventasis Tėve, mes tave mylime“ ir „Tegyvuoja minties laisvė“, o studentai, laukdami vidudienio maldos, traukė dainas po Popiežiaus apartamentų langais. Po vidudienio maldos Benediktas XVI pasveikino studentus ir profesorius ir padėkojo visiems, gausiai susirinkusiems išreikšti jam solidarumą. „Būčiau mielai priėmęs universiteto kvietimą. Deja, žinomos aplinkybės privertė vizitą atidėti. Kaip nusipelnęs profesorius raginu jus, studentai, visada gerbti kito nuomonę ir vadovaujantis laisva dvasia bei atsakomybe ieškoti teisybės ir gėrio“, – sakė Benediktas XVI. Popiežiaus kalba, kurią kelis kartus pertraukė audringi plojimai, buvo tiesiogiai transliuojama ir Milano bei Veronos aikštėse. Kreipdamasis į akademinę visuomenę, Popiežius paragino gerbti kitų nuomonę: „Raginus jus visus, brangūs akademikai, visada gerbti kitų nuomonę ir ieškoti tiesos ir gėrio atvira širdimi“. Šiuos žodžius palydėjo gausūs pritarimo šūksniai.

Taigi, dabar, kai puolamas tikėjimas arba jis priskiriamas tik „privačiam“ reikalui, krikščionis privalo ieškoti tiesos, taip pat ir tiesos apie Dievą. Juk būtų neteisinga iš tikinčiojo reikalauti, kad viešoje erdvėje jis elgtųsi taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Būtų pilietinės lygybės principo pažeidimas, jei nebūtų galima viešai apeliuoti į religinio pobūdžio argumentaciją, tokią teisę pripažįstant tik sekuliariai (supasaulietintai) argumentacijai.

Žinome, kad ir Lietuvos žiniasklaidoje (spaudoje, televizijoje, internete) pilna įvairiausių neteisingų teiginių apie katalikybę, Bažnyčios tarnus ir pan. Nepagrįstai, su pasimėgavimu užsipuolami kunigai, vyskupai, visuotinės Katalikų Bažnyčios galva – Popiežius. Per komercines, ypač jaunimui skirtas televizijas, demonstruojamos laidos ar filmai, įžeidžiantys Popiežių, diegiama apskritai nekrikščioniška pasaulėžiūra, teigiamos nekrikščioniškos nuostatos. Tačiau Lietuvos katalikams dar nedrąsu visuomeniniu pagrindu ginti savo teises. Reikia tikėtis, kad ir Lietuvoje katalikai susivienys, pajus solidarumą ir drąsiai gins savo tikėjimą. Juo labiau, kad tokią savo stiprybę katalikai sugebėjo parodyti sovietinės okupacijos metais, pasipriešindami ateistinei prievartai. Reikia manyti, kad mons. Alfonso Svarinsko raginimas katalikams (ir nekatalikams patriotams) kalbėti Rožinį už tėvynę (jį spausdiname 6 p.) susilauks platesnio atgarsio. Taip bus pademonstruotas katalikų ir tikybinis brandumas, ir visuomeniškumas. Mus gali įkvėpti ir Italijos katalikų, ir kitų šalių katalikų pasiryžimas ginti savo nuostatas.

© 2010 „XXI amžius“