Atnaujintas 2004 m. kovo 24 d.
Nr.23
(1226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Psichologijos mokslininkas Lietuvoje
ir Užpoliarėje

Jono Pankausko 100-osioms gimimo metinėms

Albertas RUZGAS

Nepavydėtina dalia lietuvių tautos, gyvenančios šalia didesnių tautų – vokiečių, rusų, lenkų. Per tūkstantmetę Lietuvos istoriją ir net XX amžiuje godžių, grobikiškų kaimynų ordos trypė, kolonizavo Lietuvą – žudė, kalino, trėmė, prievartavo, persekiojo jos gyventojus. 1941 metų birželį per raudonųjų okupantų vykdytus trėmimus Sibire atsidūrė ir psichologijos mokslininkas Jonas Pankauskas su žmona ir dviem (penkerių ir pusantrų metų) vaikais.

Jis gimė 1904 m. sausio 5 d. Kuliškių kaime, Kvėdarnos valsčiuje, Tauragės apskrityje. 1913 metais Jonas ėmė lankyti Kvėdarnos pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Bet kitais metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir greitai Kvėdarną užėmė vokiečiai. Karo laikotarpiu ta mokykla buvo uždaryta.

Jis mokytis grįžo tik po šešerių metų. Peršokdamas klases, 1920-1921 metais mokėsi Rietavo progimnazijoje, o paskui – Šiaulių gimnazijoje. 1925 metais baigė Šiaulių gimnaziją ir tų pačių metų rudenį įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo filosofiją, psichologiją ir pedagogiką. Kartu klausė lietuvių literatūros ir lietuvių kalbos paskaitų. Būdamas studentas, 1928-1929 metais dar dirbo žurnalo „Židinys“ redaktoriumi (vyriausiasis redaktorius tuo laiku buvo V. Mykolaitis-Putinas).

Studijuodamas ypač susidomėjo eksperimentine psichologija. Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) baigė 1930 metais. Traukė nauji psichologijos mokslo horizontai, todėl išvyko specializuotis į seniausią Europoje psichologijos institutą, kuris veikė prie Leipcigo universiteto. Tas institutas turėjo turtingą psichologijos laboratoriją, įkurtą garsaus vokiečių psichologo Vilhelmo Vundto (Wundt). Čia jis klausė paskaitų, dalyvavo įvairiose pratybose bei bendruose instituto tyrimuose ir jų aptarimuose. Savo ruožtu turėjo pranešinėti apie savo darbo pasirinkta tema (iš visumos psichologijos) tyrimo eigą, rezultatus, problemas ir kt. Tuos eksperimentinius duomenis jis apibendrino disertacijoje „Izoliuotų ir ritmiškai susijusių laiko atkarpų palyginimas“. Disertaciją apgynęs, gavo filosofijos daktaro laipsnį.

1934 metais J.Pankauskas grįžo į Lietuvą ir VDU pradėjo dirbti vyr. asistentu. Dėstė eksperimentinę psichologiją ir eksperimentinę pedagogiką. Tuo laikotarpiu parašė ir apgynė habilitacinį darbą „Tipo sąvoka naujojoje psichologijoje“ (nebuvo išspausdinta). Tą darbą apgynė 1940 metais ir buvo paaukštintas – gavo docento mokslinį vardą ir pareigas.

1940 metais okupacinė sovietų valdžia Teologijos-filosofijos fakultetą uždarė. J.Pankauską iš pareigų atleido. Tada jis ėmė dėstyti vokiečių kalbą Kauno politechnikume.

Čekistai jo nepamiršo. 1941 m. birželio 15 d. jį su šeima ištrėmė į Barnaulą Sibire, o po metų išgabeno į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. Tremtyje jam teko dirbti paprastu darbininku, statybos meistru, valgyklos vedėju, tiekimo viršininku anglių kasyklose, o kelerius paskutinius tremties metus teko dėstyti vokiečių kalbą vidurinėse mokyklose. 1956 metais grįžo į Lietuvą ir dirbo Kauno teritoriniame statybos treste (iki išėjo į pensiją 1969 m.).

Studijuodamas ir dėstydamas VDU, aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje. 1927-1928 metais buvo išrinktas studentų atstovybės pirmininku. Daug laiko atidavė ateitininkams. 1936-1938 metais buvo Ateitininkų sąjungos pirmininku. Yra buvęs Draugijos pasaulio lietuviams remti valdybos nariu ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos valdybos nariu. 1939 metų rudenį buvo išrinktas Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos garbės teismo nariu kartu su VDU rektoriumi S.Šalkauskiu ir profesoriumi A.Maliauskiu. 1938-1940 metais jis ėjo Katalikų veikimo centro (KVC) Vyriausiosios valdybos pirmininko pareigas.

KVC veiklos sfera plati. Centrui priklausė visos katalikų kultūrinės (išskyrus politines) organizacijos. Tai apėmė jų idėjinę ir kultūrinę veiklą, ypač platų užmojį turėjusią periodinių leidinių ir knygų leidybą. Buvo net įsteigtas spaudos biuras tam darbui tvarkyti, koordinuoti. Be to, buvo įkurtas krikščioniškajam menui remti fondas, skyręs premijas už geriausius literatūros ir meno kūrinius. Pavyzdžiui, 1939 m. vasario mėn. J.Pankauskas įteikė KVC literatūros premiją Jonui Marcinkevičiui už romaną „Kražių skerdynės“.

J.Pankauskui teko atstovauti įvairioms organizacijoms tarptautiniuose forumuose. Kaip studentų atstovybės pirmininkas yra dalyvavęs Pabaltijo studentų sąjungos (SELL) konferencijose Rygoje, Taline, Kaune. Studentams ateitininkams yra atstovavęs Pasaulio katalikų studentų sąjungos „Pax Romana“ konferencijoje Lichtenšteine. Taip pat dalyvavo VDU delegacijoje, kuri vyko į Vokiečių kultūros dienas Miunchene.

1936 metais „Naujosios Romuvos“ žurnale buvo paskelbta šešiolikos žinomų mokslo ir kultūros žmonių deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Deklaracijoje buvo pasisakoma prieš autoritarinį režimą Lietuvoje.

Buvo viešai pareikšta, kad valdžioje turi būti atstovaujama visiems pozityviems visuomenės sluoksniams, kad valstybė turi būti tvarkoma pilietinės visuomenės pagrindu. Tarp deklaraciją pasirašiusiųjų (J.Ambrazevičiaus, P.Dielininkaičio, J.Griniaus, J.Grušo, Z.Ivinskio, J.Keliuočio, A.Maceinos, I.Malinausko, P.Mantvydo, K.Pakšto, Č.Pakucko, A.Salio, A.Vaičiulaičio, B.Vitkaus) yra ir J.Pankausko pavardė.

Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos reikalai nebuvo svetimi J.Pankauskui ir vėliau. Antai 1939 metų kovo mėnesį, kai hitlerininkai jėga atėmė iš Lietuvos Klaipėdą, įvairaus politinio spektro Lietuvos organizacijų vadovai, tarp jų ir KVC pirmininkas J.Pankauskas, paskelbė kreipimąsi „Lietuvos visuomenei!“, kuriame kvietė visus laikytis vienybės, rimties ir tvarkos.

Nors J.Pankauskas, jaunas dėstytojas, turėjo skirti nemažai laiko pasirengti paskaitoms ir pratyboms, nors turėjo taip pat didelį visuomeninį krūvį, vis dėlto jis sistemingai dirbo ir mokslinį darbą. Štai kai kurių jo mokslinių darbų sąrašas: „Psichinė realybė ir jos ypatybės“ („Logos“, 1934), „Svarbesniosios srovės naujojoj psichologijoj“ („Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai“, 1935, t. 1), „Sielos problema naujojoj psichologijoj“ („Židinys“, 1936), „Psichinės plėtotės esmė“ („Logos“, 1936), „Ugdytinių tipai ir jų svarba pedagogikai“ („Logos“, 1937), „Erotinio ir seksualinio gyvenimo plėtotė“ („Lietuvos mokykla“, 1937). Be to, įvairios tematikos straipsnių jis yra paskelbęs žurnale „Ateitis“, dienraštyje „XX amžius“ ir kituose periodiniuose leidiniuose.

J.Pankauskas priklauso Lietuvos elitui. Jo gyvenimą, gabumus, talentą sužlugdė raudonieji okupantai. Dėl bolševikų represijų jis padarė mokslo ir visuomeninio gyvenimo srityse tik dalį to, ką galėjo padaryti. Tačiau ir tuo, ką spėjo nuveikti pirmosios nepriklausomybės metais, jis yra nusipelnęs garbingos vietos Lietuvos mokslo ir visuomeninio gyvenimo istorijoje.

J.Pankauskas mirė 1999 m. sausio 14 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija