Atnaujintas 2004 m. kovo 31 d.
Nr.25
(1228)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Veikalas, padedąs nugalėti mirtį

Neseniai knygynuose pasirodė net 844 puslapių patrauklios išvaizdos, o dar solidesnio turinio veikalas – „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ antrasis tomas (nuo Kas iki Maž). Kaip rašoma jo anotacijoje, tai „pirmą kartą pasaulyje rengiama daugiatomė enciklopedija apie Mažąją Lietuvą (Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštus). Atskleidžiamas žuvusio baltiškojo krašto gyventojų – prūsų ir vėlesnių lietuvininkų – tradicinio gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimai, bažnytinis gyvenimas, aprašomi žymūs krašto visuomenės ir kultūros veikėjai, Mažąją Lietuvą vaizdavę menininkai, krašto tyrėjai. Vaizduojamas Mažosios Lietuvos sunaikinimas sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Pateikiama apie 3000 straipsnių ir per 2100 iliustracijų, apibūdinančių įvairias krašto vietoves bei tradicinę gyvenseną“.


Kad neužmirštum ir suprastum

Patiko man Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) nario tremtinio Vytauto Varnagirio anksčiau skaitytos knygelės, todėl, gavęs naujų, – su įdomumu perskaičiau. „Netekties Atmintis“ (1998) - tai Lietuvos istorija nuo baltų genčių laikų iki 1991 metų. Knygos įvade autorius prašo prisiminti A.Mackevičiaus dalgininkus, vokiečių, gestapo, NKVD, KGB aukas, kad dešimtmečiais mums diegtas mažos tautos nevisavertiškumas atgimtų meile tėviškei sieloje. „Baltai“ – pasakojimas apie lietuvių gentį prie Baltijos, kur rytais skambėjo sutartinės, naktigonėj žvengdavo žirgai, po senu ąžuolu – šventa ugnis. Užpuola kryžiuočiai. Vaidila prašo Ąžuolą šaknimis surinkti mūsų ašaras. Šiandien baltai – ne tie, todėl stiebas iškelia „Mažutį kraujo lašą/Rauda laša“… „1893 metų sukilimas“ prasideda peizažu. A.Mackevičius tiki: „O prakaitu aplaistyti laukai/Senukai kryžiai/šventos girios/Visi palaimins mus!“ Prašo širdį būti „kaip dalgio plienais“. Mūšis ir „samanėlių patalai su broliai susiliejo“. „Vėjinis malūnas“ skirtas mirusiam dėdei Tauckui atminti. Sugautą senį pririšo prie malūno sparnų, malūną padegė, ir liepsnoje kareiviai išsikepė žąsį. Toks žiaurus pavergėjų elgesys…


„Sakmė apie knygnešį“

Neaišku kodėl seniausia Europoje tauta, turinti ilgaamžę ir garbingą istoriją, nesukūrė savojo herojinio epo. Motyvų tokiam epui sukurti buvo daugybė. Tai Šiaulių (Saulės) mūšis, kuriame buvo sulaužytas neseniai įsikūrusio Kalavijuočių ordino nugarkaulis; Durbės mūšis, kuriame buvo palaužta Kryžiuočių ordino puikybė ir grobuoniškos užmačios; Herkaus Manto triumfas ir tragedija; Pilėnų gynėjų žygdarbis; didžiausias viduramžių Europoje Žalgirio mūšis, kuriame buvo sumušta Vakarų Europos kariauna; triumfališki žygiai iki Juodosios jūros; Europos apsauga nuo iš Rytų besiveržiančių Čingischano ordų ir t.t. Baladės, padavimai, legendos ir pasakos leidžia manyti, kad paskutiniųjų Europoje gamtos vaikų – stabmeldžių – genijaus dvasia buvo gyva ir kūrybinga. Kažko pritrūko, kad iš lūpų į lūpas perduodama protėvių žodinė kūryba ilgainiui įgautų išbaigtą herojinio epo pavidalą. Jei ateityje atsiras toks genijus, kuris ryšis rašyti tautos herojinį epą, jame neabejotinai atsiras derama vieta legendinei knygnešystės gadynei.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija