|
Veikalas, padedąs nugalėti mirtį
Neseniai knygynuose pasirodė net 844 puslapių
patrauklios išvaizdos, o dar solidesnio turinio veikalas Mažosios
Lietuvos enciklopedijos antrasis tomas (nuo Kas iki Maž). Kaip
rašoma jo anotacijoje, tai pirmą kartą pasaulyje rengiama daugiatomė
enciklopedija apie Mažąją Lietuvą (Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštus).
Atskleidžiamas žuvusio baltiškojo krašto gyventojų prūsų ir vėlesnių
lietuvininkų tradicinio gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimai,
bažnytinis gyvenimas, aprašomi žymūs krašto visuomenės ir kultūros
veikėjai, Mažąją Lietuvą vaizdavę menininkai, krašto tyrėjai. Vaizduojamas
Mažosios Lietuvos sunaikinimas sovietinės okupacijos dešimtmečiais.
Pateikiama apie 3000 straipsnių ir per 2100 iliustracijų, apibūdinančių
įvairias krašto vietoves bei tradicinę gyvenseną.
Iš tikrųjų kiekvienas, bent kiek susipažinęs su
veikalo medžiaga, įsitikins, su kokiu nepaprastu stropumu ir meile
stengiamasi įvairių autorių pastatyti šiam kraštui tikrai nemirštamą
paminklą, tvirtesnį už varį. Juk tai Mažoji Lietuva svetimųjų
kankinamai Didžiajai Lietuvai pirmoji išspausdino lietuvišką knygą,
duodama pradžią lietuviškajai raštijai. Iš jos nušvito Lietuvai
Aušra, suskambo V.Kudirkos Varpas. Iš jos nusitiesė Lietuvon
carinės Rusijos persekiojamų ir žudomų knygnešių keliai, žadinę
lietuvių tautinę savimonę, orumą, meilę savo kalbai, kultūrai, pasiaukojimą
žūtbūtinei kovai už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Mažoji Lietuva, iškentėjusi germanizacijos atneštas
nelaimes, 1919 metais Versalio konferencijoje reikalavusi būti sujungta
su Lietuvos Respublika, Antrojo pasaulinio karo metu buvo sovietų
galutinai sunaikinta: ištremta, išžudyta šimtai tūkstančių gyventojų,
sunaikinti kultūros, meno paminklai, bažnyčios, žmonių gyvenvietės
ir pastatai, netgi lietuviški, šimtmečiais nusistovėję vietovardžiai
pakeisti rusiškais. Priplūdo šimtai tūkstančių rusų kolonistų. Netgi
pasistengta iš istorijos žemėlapio ištrinti Mažosios Lietuvos vardą,
lietuviškąsias žemes pavadinti Kaliningrado sritimi. Vadinasi, stengtasi
šį kraštą visiškai numarinti, kad jo nebeliktų ypač ateinančiųjų
kartų atmintyje.
Bet okupantams, net ir pasaulio susitaikėlių palaikomiems,
tai nepavyks! Yra tėvynę mylinčių žmonių ir Lietuvoje, ir pasaulyje
tarp išsklaidytųjų bei jų bičiulių. Tai jie savo kruvinu prakaitu
uždirbtas lėšas, savo laiką, energiją aukoja šio daugelio jo priešų
nurašyto krašto atminčiai atgaivinti. Juk Mažoji Lietuva tebėra
ir šiandien pripažįstama kaip vienas iš penkių Lietuvos Respublikos
etnografinių regionų su savo teritorija, kultūros ir istorijos savitumu.
Mažosios Lietuvos fondo (JAV, Kanada) bei Mokslo ir enciklopedijų
leidybos instituto (Vilnius) leidžiama, daugelio išeivijos lietuvininkų
lėšomis remiama Mažosios Lietuvos enciklopedija jau skaitytojų
rankose! Tai didžiulis mūsų kultūros laimėjimas. Tikėkime, kad ateis
laikas ir Mažosios Lietuvos tikram, svajotam susijungimui su tėvyne.
Ši enciklopedija iš daugelio kitų išsiskiria savo
medžiagos pateikimo stiliumi. Tai ne vien sausos, kondensuotos žinios,
faktai, bet ir detalus įvairių reiškinių aiškinimas, aptariamas,
stengiantis pateikti kuo daugiau medžiagos apie tai, kam grėsė ar
tebegresia pražūtis. Šitaip parodomas ir Mažosios Lietuvos lietuvininkų
įnašas į visos Europos kultūros raidą. Veikale labai išsamiai, kuo
detaliausiai aptariama katalikų ir evangelikų liuteronų bei kitų
tikybų bažnytinė veikla, Klaipėdos krašto istorija, įvairios organizacijos,
spauda, ekonominis gyvenimas, mokyklos, teatrai, įnašas į sportą,
medicinos sritį ir t.t. Vadinasi, skaitytojas veikale ras visa,
kas domina jį pagal jo specialybę, interesus. Nepaprastai daug niekur
kitur neužtinkamos medžiagos randame lietuvininkų gyvensenos, jų
sodybų, pastatų, darbo įrankių ir priemonių, drabužių, maitinimosi,
taip pat laivininkystės, kopininkų, laukininkų, pelkininkų ir kitų
gyventojų grupių buities aprašymuose. Svarbiausia, kad visą šią
medžiagą skaitytojui pateikia daugiausia patys lietuvininkų ainiai,
tokie kaip prof. dr. Vilius Pėteraitis, Martyn Tydecks, doc. dr.
Martynas Purvinas, Vytautas Gocentas ir kt. Neįmanoma jų visų išvardyti.
Gerai, kad veikalo pradžioje yra pateikti ne tik redaktorių kolektyvo
(vyr. redaktorius - akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius),
bet ir rėmėjų, bendradarbių, iliustracijų pateikėjų bei straipsnių
autorių sąrašai. Knygos pabaigoje pateikiami visi ankstesnieji vietovių,
upių bei upelių ir kiti pavadinimai, buvę lietuviški, vėliau germanizuoti,
o nuo 1945 metų pakeisti savitais rusiškais.
Šioje enciklopedijoje ras sau medžiagos ir mokslininkai,
ir muziejininkai, ir mokytojai, kitų kultūros ir meno sričių darbuotojai,
pagaliau ir verslininkai, ekonomistai, politikai, žinoma, ir dvasininkai,
nes tai universalus veikalas. Tiražas tik keturi tūkstančiai egzempliorių,
tad verta kuo greičiau juo praturtinti savo namų biblioteką.
Dr. Angelė VYŠNIAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|