Atnaujintas 2004 gegužės 14 d.
Nr.37
(1240)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dailidė Jėzus

Evangelijų knygos yra pagrindiniai Kristaus gyvenimo šaltiniai. Krikščioniškoji apologetika daug dėmesio skyrė tų knygų autentiškumui pagrįsti. Tačiau, kalbant populiariai, galima sakyti, kad evangelijų autentiškumo klausimas jau išspręstas. Juk turint prieš akis evangelijos knygų atsiradimą, jų globalinį paplitimą, jų viešumą, jų prieinamumą mokslinei kritikai, galima su visišku tikrumu priimti jų autentiškumą. Pasak M. Mešlerio, „nėra kito tokio istorinio veikalo, kurio atsiradimas būtų įvykęs taip plačiai ir viešai žinomu būdu, kurio buvimas, tikėtinumas ir viešas vartojimas būtų griežčiau liudijamas tokių patikimų ir gerbiamų liudytojų, kaip evangelijos”. Kažin ar yra kita knyga, kuri būtų perėjusi tokius griežtus mokslinės kritikos išmėginimus.

Šiandien keliamas kitas klausimas: ar tos knygos perteikia tikrą istorinį, ar pirminės krikščionių bendrijos tikėjimo sudievintą Kristų? Juk pirmoji Morkaus evangelija pasirodė apie 60 metus, kai jau buvo praėję apie 30 metų po Kristaus mirties. Ieškant tikro istorinio Kristaus paveikslo, reikia atsakyti į klausimą: ar evangelijų pateikiami Kristaus gyvenimo ir darbų aprašymai nėra paveikti tikėjimo, ar pirminės Bažnyčios tikėjimas neiškreipė istorinio Kristaus veido, suteikdamas jam dievišką spindėjimą?

Vienas pirmųjų, viešai suabejojęs evangelijų patikimumu, buvo H.S.Reimaras (miręs 1778 m.). Nuo to laiko nuolat keliamas klausimas, ar evangelijos patikimai pateikia „istorinio“ Jėzaus gyvenimą ir mokymą.

Šiuo klausimu išryškėjo dvi kraštutinės pozicijos: viena gynė evangelijų griežtą istoriškumą – teigė, kad evangelijos visą Kristaus gyvenimą bei mokslą atskleidžiančios su biografiniu tikslumu. Antroji - visiško agnosticizmo pozicija, neigianti bet kokią galimybę atkurti Kristaus gyvenimo istoriją. Tarp šių dviejų kraštutinių pozicijų yra daugiau požiūrių, pripažįstančių Jėzaus istoriškumą, bet atmetančių bet kokį antgamtinį Jėzaus gyvenimo pradą.

Štai faktai, kuriuos istorikai, atsiribojantys nuo tikinčiųjų transcendentinio požiūrio, mažne vienbalsiai pripažįsta:

Jėzus gimė prieš Erodo Didžiojo gyvenimo pabaigą (4-aisiais metais prieš mūsų erą). Tiksliau paskaičiavus, Jėzaus gimimo data paankstinta šešeriais ar septyneriais metais. Savo vardą „Jėzus“ - hebrajiškai „Jošua“ (Dievas yra išgelbėjimas) – Jis gavo atliekant tradicines žydų apipjaustymo apeigas.

Jo kilmės vieta laikoma Nazaretas. Gimimas Betliejuje istoriškai laikomas abejotinu, nes nesutariama dėl jo kūdikystės pasakojimų istoriškumo. Prieš pradėdamas keliaujančio pamokslininko gyvenimą, Jėzus vertėsi dailidės amatu.

Istoriškai tikras yra Jo krikštas, kuris siejasi su Jono Krikštytojo sąjūdžiu. Tačiau Jėzaus gyvenimas ir mokymas skyrėsi nuo Jono Krikštytojo asketizmo. Apskritai Jėzaus mokymo neįmanoma identifikuoti su jokiais tuometiniais žydų sąjūdžiais - esenais, fariziejais ar sadukiejais.

Geografine prasme Jėzaus gyvenimas ir veikla ribojasi daugiausia Galilėja. Jo viešojo gyvenimo kelionių maršrutų - išskyrus kelionę į Jeruzalę ir buvimą joje – rekonstruoti neįmanoma. Apskritai pripažįstama, kad evangelisto Jono pasakojimas apie tris keliones į Jeruzalę labiau tikėtinas, negu sinoptikų pasakojimas apie vieną buvimą Jeruzalėje.

Nors Jėzaus pamokslai primena Jono Krikštytojo pamokslus, bet juos pranoksta savo universalumu, ypač savo nauja Dievo samprata. Jėzaus Dievas yra mylintis Tėvas, kuriam priklauso besąlyginė kūrinio meilė. Tai ypač ryškiai atsispindi „Tėve mūsų” maldoje.

Pradėdamas savo viešąjį gyvenimą, Jėzus skelbia Dievo karalystės pradžią (plg. Mk 1,15) ir renkasi šiam darbui padėjėjus (plg. Mk 1,16-19). Šios savo naujos karalystės prigimtį Jėzus nušviečia įvairiais palyginimais: garstyčios grūdas (plg. Mt 13,31), įmaišytas raugas (plg. Mt 13,33). Dievo karalystės evangelija – nuolatinė tema Kristaus lūpose.

Skelbdamas savo karalystę, Jėzus rodo maloningą dėmesį nelaimingiesiems – ligoniams, nusidėjėliams. Žmonės Jį vadino muitininkų ir nusidėjėlių draugu (plg. Mt 11,19; Lk 7,34).

Jėzaus meilės doktrina neįtelpa į tuo metu įprastas dorovės sampratas. Jis atmetė rigoristinį įstatymų interpretavimą (šabo, įvairių apsiplovimų laikymąsi), bet savo meilės įstatymui kelia aukščiausius reikalavimus.

Jėzus ne tiktai skelbia savo karalystę, bet kviečia Jį sekti (plg. Mt 8,21 ir t., Lk 9,57-62).

Jėzus kentėjo ir mirė prie Poncijaus Piloto 30-aisiais mūsų eros metais, balandžio 7 dieną (atitinka žydų Nisan mėnesio 14 ar 15 dieną). Pagrįstai manoma, kad Jėzaus mirtis siejasi su jo pradėtu Dievo karalystės skelbimu. Sutartinai teigiama, kad istoriniu požiūriu yra ypač patikimi Jėzaus kančios ir mirties aprašymai.

Maždaug toks lieka dailidės Jėzaus paveikslas, rekonstruotas atmetant transcendenciją ir laikantis išankstinės prielaidos, kad, paveikti pirmųjų krikščionių tikėjimo, priskyrė Jėzui įvairius stebuklus bei prisikėlimą.

Istorinio Jėzaus paieškos turi nemažai pozityvių aspektų, nors neišvengiamai atsiriboja nuo to Jėzaus, kuris brangus tikinčiai širdžiai, įtikėjusiai, kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”.

Pozityvu yra tai, kad mums gyviau pristatoma Jėzaus žmogystė. Juk Jis norėjo būti žmogumi, juo Jis ir tapo. „Jis turėdamas Dievo prigimtį godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą…”(Fil 2,6-7). „Todėl teiginys, kad Kristus yra pilnutinis žmogus, kad jis - nors savo esme su Dievu būdamas viena - turėjo ne tiktai žmogišką kūną, bet ir žmogišką sielą, tikrą žmogišką sąmonę, tikrus žmogiškus norus, tikrus žmogiškus jausmus, kad jis tikra to žodžio prasme buvo kaip vienas iš mūsų – tai mums ne mažiau svarbu už tai, kad šitas žmogus yra Dievas” (K. Adamas).

Laiške romiečiams Paulius Kristų vadina tiesiog „pirmgimiu iš daugelio brolių“ (plg. Rom 8,29). Iš tiesų ar ne nuoširdesnė esti mūsų malda, kai kreipiamės į Jėzų kaip į savo brolį, kaip į tą, kuriam labai savi ir svarbūs mūsų sunkumai, mūsų išgyvenimai, mūsų klaidžiojimai, mūsų kryžiai.

Dar vienas pozityvus „istorinio” Jėzaus tyrimų rezultatas yra tai, kad jie galutinai griauna visas pastangas Jėzaus asmenį paversti mitologine būtybe.

Deja, „istorinio“ Jėzaus gyvenimo tyrinėtojai dažnai iš anksto atmeta visus evangelijų liudijimus, kurie netelpa į mums įprastus gamtos dėsnių rėmus. Katalikiškoji egzegezė pagrįstai kelia klausimą, ar šitoks „numitintas“ dailidės Jėzaus paveikslas realiai atitinka evangelijas, kurios laikomos pagrindiniu Jo gyvenimo ir mokymo šaltiniu? Atskyrus Jėzų nuo apaštalinio tikėjimo, tuojau matome, kad „istorinis” Jėzus neturi nieko bendra su evangelijų Jėzumi, kuris nuo pat pirmųjų savo viešojo gyvenimo turėjo Dievo Sūnaus savimonę, skelbė gerąją Dievo naujieną, kūrė savo Bažnyčią, už ją atidavė savo gyvybę, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusiųjų, pasirodė apaštalams pavesdamas jiems toliau tęsti Jo pradėtą darbą. Galima sakyti, kad, jeigu daugeliu bruožu „istorinis” Jėzus remiasi evangelija, tai iš esmės Jis kategoriškai skirasi nuo to Jėzaus, kurį atrandame evangelijoje skaitydami ją be išankstinio nusiteikimo.

Vertindami Evangeliją, negalima užmiršti, kad ji gimė iš gyvo žodžio. Apaštalai, paties Kristaus parinkti ir įgalioti, evangelizacijos darbo ėmėsi su didžia atsakomybe. Pirmieji krikščionys Dievo žodį gavo iš apaštalų. Augant tikinčiųjų skaičiui apaštalai rinkosi mokinius suteikdami jiems reikalingus įgaliojimus. Netrukus atsirado poreikis Dievo žodį surašyti. Šį darbą atliko evangelistai. Nuo Kristaus mirties tebuvo praėję vos 30 metų, kai atsirado Morkaus evangelija, kuria pasinaudojo truputį vėliau rašę Matas ir Lukas. 30 metų istorijos požiūriu yra labai mažas laikotarpis. Tuo metu dar buvo daug gyvų Jėzaus gyvenimo liudytojų. Galima sakyti, kad evangelijos gimė drauge su pačia Bažnyčia. Jos yra ne kas kita kaip raštu įtvirtintas apaštalų mokymas. Tai daugiau negu evangelijos kritikų sumodeliuotas „istorinio” Jėzaus paveikslas. Kalbėdami tik apie „istorinį” dailidę Jėzų, netiesiogiai teigiame, kad ir evangelistų mokymas, ir apaštalinė tradicija tėra tik klaida ar melas.

Vis dėlto tikrąjį evangelijų Jėzų atpažinti įmanoma tik tada, jeigu mumyse „gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių” (Rom 8,11).

Parengė
mons. Vytautas SIDARAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija