Atnaujintas 2004 rugpjūčio 18 d.
Nr.61
(1264)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Archangelsko partiją apsvarstant

Vilius BRAŽĖNAS

Kad visiems būtų aišku, reikia pasakyti, jog čia, žinoma, kalbama apie „antipartinę“ partiją, kurią iš Rusijos, iš Archangelsko, čia atsiradęs su pinigų maišu įsteigė rusas, pasirinkęs gan keistą būdą kovoti prieš, kaip jis skelbė, nereikalingas ir net žalingas Lietuvos politines partijas. Tai būtų tolygu tolygu kieno nors užmojui kovoti prieš mafijas, įsteigiant naują, nuosavą, mafiją. Nebent, žinoma, jei siekiama sunaikinti konkurenciją savo mafijai. Taigi, aišku, ir naujos partijos įsteigimas būtų suprantamas.

Menkiau suprantamas yra tos naujos antipartinės partijos pavadinimas „Darbo partija“. Ypač kad ji, lyg ir patamsyje, buvo įsteigta neaiškaus didžturčio su, kaip paaiškėjo, neaiškiais verslininkais, ko gero, užuodusiais iš Europos Sąjungos ateinančius milijonus litų. Net ir „Darbo“ partijos šiemet paskelbtoje Rezoliucijoje neminimi „darbininkai“. Gal bandyta tą plyšį pridengti „darbuotojų“ terminu. O tai apima bet ką ir kiekvieną, kas kur nors kaip nors „darbuojasi“. Gal net ir kišenvagius.

Kadangi tai naujai antipartinei partijai, kaip atrodo, netinka „Darbo“ pavadinimas, o jos kilmė, programa, ideologija ir nuopelnai yra pakibę ant daugybės klaustukų, gal jai tiktų net „Klaustukų partijos“ pavadinimas, sutrumpintai „???P“. Tačiau tai galėtų sukelti dar daugiau klaustukų. Todėl tiksliausia būtų ieškoti tinkamo pavadinimo partijos kilmėje – Archangelske. „Archangelsko partija“ pavadinimas, manytume, būtų pats tiksliausias, daug pasakantis ir nubraukiantis gerą saują klaustukų. Pagal kilmę būtų galima ją pavadinti ir „Uspaskich partija“, tačiau Archangelskas turi daugiau ko bendro su lietuvių tauta negu partijos steigėjas. Ir štai kodėl.

Neseniai vienas buvęs politinis kalinys spaudoje nusiskundė savo krauju šėręs Archangelsko uodus. Tai primena, jog Archangelsko (tarp kitų) regiono miškuose savo krauju uodus šėrė daugybė mūsų tautos vyrų, moterų ir vaikų. Tikriausiai ir po to miesto „socialistinių statybų“ pamatais tūno ne vieno lietuvio tremtinio kaulai, kaip ir po kitų „vyresniojo brolio“ miestų pamatais. Tad dėl lietuvių tautos ryšio su Archangelsku nėra abejonių. Tik reikia stebėtis, kad tos antipartinės partijos vadas, lyderis, fiureris ar voždas (kaip jį pavadinti?) nepagalvojo sukelti lietuvių tautinių sentimentų, pavadinant partiją su tautos istorija siejančiu „Archangelsko“ vardu.

Tačiau reikia tikėtis, kad partijos voždą (šiuo atveju „voždas“ geriau tinka už kitą svetimybę „lyderis“) neatsekė Archangelsko uodų spiečius. Ypač tikėkimės, kad jei pavyktų tai partijai paglemžti, kaip partijos „Rezoliucijoje“ rašoma, „valdžios svertus Seime ir Vyriausybėje“, nepakvies talkon iš Archangelsko lagerių buvusių kadrų, kurie turi daugiametę patirtį kovoje su kenkėjiškų buržuazinių, tautinių, krikščioniškų Lietuvos partijų buvusiais veikėjais, kurių priežiūra už spygliuotų vielų buvo jiems patikėta. Tačiau gal to ir nereikės. Jų darbą, kaip matome, mielai atliks kai kurie mūsų tautiečiai, kurie yra užmiršę ar net nėra girdėję pirmojo Atgimimo poemos – „Kad tu, gude, nesulauktum…“.

Metas pažvelgti į moksliškąją Archangelsko partijos pusę, kurią gan patogiai, kitų šaltinių nesant, atskleidžia „Darbo partijos suvažiavimo, vykusio 2004 m. liepos 3 d., REZOLIUCIJA“. Tai yra tikrai mokslinis kūrinys. Joje teigiama, jog partijos „strategijos svarstyme dalyvavo 4000 įvairių sričių specialistų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, ekspertų…“. Tai bent smegenų kalnas! Komunistų partijos manifestui pakako Markso su Engelsu ir, žiūrėk, kokį sąmyšį sukėlė pasaulyje. O šios partijos strategijai prakaitavo net keturi tūkstančiai smegeninių. Tik įsivaizduokime, kokį sąmyšį tai galėtų sukelti Lietuvoje. Tik ir čia po klaustukais pakibo pora klausimų: ar tarp keturių tūkstančių buvo ir Archangelsko mokslinčių, tad kiek jų?

Skaitant „rezoliuciją“ pasirodo, kad gal be reikalo kai ką svarstė keturi tūkstančiai ekspertų. Pavyzdžiui, partija kviečia „efektyviai spręsti Lietuvos problemas“ ir „atmesti visas ambicijas“. Daug kas įtaria, kad, esant partijų pertekliui, dar naujos partijos kaip tik ir kuriamos dėl ambicijų. Nes dar prieš Archangelsko partijos atsiradimą, be jos pagalbos (o gal tik todėl?), kitos („netikusios“) partijos gan efektingai išsprendė nepriklausomybės, Omon’o ir „Jedinstvos“ išpuolių, Konstitucijos priėmimo, vyriausybių sudarymo, ekonomikos pakėlimo, Prezidento rinkimų ir nušalinimo, NATO, ES ir daug kitų problemų. Tad kam reikėjo dar vienos, dargi neaiškios, partijos? Ar tik tam, kad pati nieko gero Lietuvai nepadariusi, demagogiškai žadėtų tą patį, ką kitos jau žadėjo? Tik dar daugiau, garsiau ir pinigingiau.

Atrodo, kad tarp keturių tūkstančių mokslinčių būta ir netiesos sakymo ekspertų. „Rezoliucijoje“ į melo padanges iškeliama netiesa, jog Lietuvos žmonės Archangelsko partijos programai pritarė „rinkimuose į Europos Parlamentą“. Čia jau tie keturi tūkstančiai prašovė pro šikšnelę. Tuose rinkimuose nebuvo balsuojama už jokių partijų programas, o už kandidatų daugiausia miglotus pažadus ginti Lietuvos interesus Briuselyje. Ir tik „rezoliucijoje“ pagaliau pasirodė archangelskiškos lyg ir programos daigeliai, pavadinti partijos „prioritetais“. Nudėvėtais demagoginiais („populistiniais“ per švelnu pavadinti) pažadais pažadėta visko visiems. Tačiau įprasta demagogija pralenkiama dar negirdėtu pažadu: „Kiekvienas Darbo partijos žingsnis turi būti pagrįstas žmonių norais ir interesais“. Čia tai bent pažadas! Vadinasi, kad jei ne kas valandą, tai bent jau kas rytą Lietuvoje vyktų nacionalinis referendumas, nes žmonių „norai“ keičiasi kone kasdien. Pagaliau kiekvienas gali turėti skirtingus „norus“. Vieną rytą žmonės norės grikių košės su rūgpieniu, kitą rytą – kiaušinienės su kava. O kiti – gal atvirkščiai. Tokiems pažadams voždas V.Uspaskich turės nusisamdyti daug daugiau nei keturis tūkstančius ekspertų. Ir keliolikai tūkstančių mokslinčių galva apsisuktų. Tad padėkime Archangelsko partijos steigėjui išsisukti iš bėdos ir rudenį, rinkimuose, neprileiskime jo prie „valdžios svertų Seime ir Vyriausybėje“. Prieš tai būtų gera, jei kas nors paaiškintų spaudoje daug kur per visą puslapį paskelbtoje „Rezoliucijoje“ tilpusį posakį – „mūsų tautos išrinktieji“. Tai prašosi atsakymo į klausimą: „Kurios tautos? Archangelskinės ar lietuvių tautos?“ Tai gal patenkintų smalsumą ir kai kurių kitose partijose išsitenkančių rusų tautybės piliečių, kurių matome net tarnaujant Respublikos Seime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija