Atnaujintas 2004 rugsėjo 3 d.
Nr.66
(1269)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šiluvos reikšmė

Varpo skambėjimu Šiluva palydi dieną istorijon ir tarsi dar vieną karoliuką užveria ant atkalbėto amžių rožinio. Varpo dūžiai nubanguoja viršum tamsėjančių miškų, tarsi sakydami, kad dar tebėra Žemaitijoje toks Šiluvos miestelis, garsus šventaisiais ir mirtingaisiais. Šis miestelis įspūdingas tuo, kad jame yra didysis Marijos apsireiškimo akmuo, auksiniais altoriais spindinti bažnyčia. Žvilgsnį nuolat patraukia dangun plaukianti koplyčia. Šiluva garsi giedančiomis atlaidų eisenomis, auksine šlovės karūna ir kruvinu kančių vainiku.

Rugsėjis mums pirmiausia primena mokslo metų pradžią. Šimtai tūkstančių moksleivių – nuo pradinukų iki abiturientų – peržengia mokyklos slenkstį. Bet rugsėjis ne vien tik mokslo pradžia. Šis mėnuo ypač primena šilines. Pirmąjį sekmadienį iš Tytuvėnų ir Raseinių Šiluvos link nuvingiuoja ilgiausios tikinčiųjų eisenos, aštuonias dienas keliauja maldininkai dėkoti dangiškajai Motinai už patirtas malones, išsakyti savo rūpesčius bei viltis ir prisiliesti prie akmens, kurį prieš keturis šimtus metų lietė apsireiškusios Švenčiausiosios Mergelės kojos.

Šiluva per visus amžius matė labai daug vargo ir džiaugsmo: lietuviško žodžio draudimo laikus ir knygnešius bei tremtinius į Sibirą, laisvam gyvenimui prisikėlusią Lietuvą su nesuskaičiuojamais Šiluvos maldininkais. Matė vėl pavergtą Lietuvą ir kankinamus partizanus, persekiojamą Bažnyčią. Šiluva tikrai niekada neužmirš tų džiaugsmo ašarų, kai 1991 metais dangiškajai Motinai buvo paaukota naujam gyvenimui prisikėlusi Lietuva ar kai 1993 metais popiežius Jonas Paulius II pabučiavo apsireiškimo akmenį ir susitiko su Šiluvos maldininkais. Tai Dievo Motinos išmelstas stebuklas Lietuvai ir pačiai Šiluvai.

Šiluvos atlaidai mums visiems pateikia gerą progą dangiškosios Motinos artumoje apmąstyti ateitį, į kurią esame kviečiami eiti. Praėjęs XX amžius Lietuvai ir jos tikintiesiems atnešė daugybę išbandymų: beveik 70 metų trukusią okupaciją, tremties laikotarpį, žudynes bei aršią kovą prieš Bažnyčią. Tie išbandymai buvo tokie sunkūs, kad net nušvitęs laisvas dangus neišsklaidė nevilties debesų. Todėl čia verta pacituoti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Eikite pirmyn kupini vilties!“

1991 metų rudenį į Šiluvą rinkosi pasaulyje jau pripažintos nepriklausomos Lietuvos žmonės. Jie dėkojo Marijai už globą priespaudos metais ir didįjį laisvės stebuklą. Tą sekmadienį Lietuva tūkstančių Šiluvon suplaukusių žmonių balsais pasiaukojo Marijos Nekalčiausiajai širdžiai, pažadėdama Dievo įstatymais kurti dorą ir blaivią valstybę.

Naujajame tūkstantmetyje yra labai svarbu išlaikyti tikėjimą ir ištikimybę Dievui Gelbėtojui, kuris vienintelis gali keisti mūsų širdis ir išmokyti meilės bei vienybės, itin pasigendamos šiandieninėje visuomenėje. Dievo Sūnaus Motina ragins kiekvieną, kaip Kanos vestuvėse, sakydama: darykite, ką jis jums lieps.

Naujasis tūkstantmetis yra pažymėtas mirties kultūros ženklu, todėl kiekvieno laukia didelis darbas būti Evangelijos šviesos nešėju savo šeimoje ir tėvynėje. Šis darbas laukia ne tik kunigų ar vienuolių, bet ir visų sąmoningų krikščionių. Šiluvos Mergelė Marija gaivina viltį, kuri turi lydėti naujojo amžiaus išbandymuose.

Prieš vienuolika metų Lietuvoje lankydamasis popiežius Jonas Paulius II apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją pasakė šiuos žodžius: „Ji yra ta, kuri nugali bet kokį blogį, net patį didžiausią, galutinį. Sumindo žalčiui galvą“. Šiluvos šventovėje tada kartu su gausybe tikinčiųjų meldėsi ir Šventasis Tėvas. Tuomet jis akcentavo: „Prie Marijos traukiąs pamaldumas, kuris šioje šventovėje toks nuoširdus ir garsus, tepaskatina sekti Jos gyvenimu ir tikėjimu“.

Šiomis dienomis iš įvairių kampelių suplauksiančios tikinčiųjų minios paliudys, kad lietuviai išgirdo Šventojo Tėvo balsą, kad Šiluvos šventovė neprarado savo traukos. Šių dienų žmogus čia atranda Motiną, kuri Dievo Sūnaus yra mums dovanota nuo kryžiaus. Motiną, kurios širdyje telpa visi mūsų džiaugsmai, skausmai ir viltys.

„Marija, – sakė Popiežius, lankydamas Šiluvą, – moteris, kuri ištarė „fiat“ – „tebūnie“. Jinai nesvyruojančio tikėjimo moteris; „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), palaiminta, nes „klausėsi Dievo žodžio ir Jo laikėsi“ (plg. Lk 11, 28).

Švenčiausioji Dievo Motina ne kartą savaip įvairiomis aplinkybėmis leido išgirsti Jos motinišką rūpinimąsi ir raginimą melstis rožinio malda. Tai dažnai tikintieji praktikuoja Šiluvoje, eidami keliais apie altorių tiek bažnyčioje, tiek koplyčioje. Kaip žinome, Marijos apsireiškimai Lurde ir Fatimoje taip pat kvietė imti į rankas rožinį kaip pagalbos ir šventėjimo priemonę paguodos bei vilties ieškantiems žmonėms.

Marijos nuolatinis „fiat“ leido Jėzui išvysti pasaulį. Jos įsiklausymas į Dievo valią ir ištikimas kasdienis gyvenimas padėjo Dievui regimu būdu reikštis žemėje. Mes vis šiandien esame kviečiami sekti Marija. Šventoji Dvasia, kaip anuomet Marijos gyvenime, šiandien mumyse nori įkūnyti Jėzaus gimimą, kad pasaulis matytų Dievo gerumą, gailestingumą ir Jo garbę. Krikščionio uždavinys nėra lengvas. Dievas, gerai tai žinodamas, dovanojo mums savo Motiną, kuri pirmoji ėjo šiuo keliu. Ji ir šiandien yra šalia, ragindama mus imti į rankas jos meilės ginklą – rožinį ir sekti Dievo valios keliu. Šito iš mūsų nori ir laukia Dievas, šito trokšta Dievo Motina Marija, taip ragina mus Šventasis Tėvas, melsdamas Marijos užtarti mūsų tautą: „Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ir kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.

Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį“.

Šiluva tiek Popiežiui, tiek ir mums yra visuomet svarbi. Slenkant metų negandoms ir džiaugsmams, Marijos šventovė kviečia kiekvieną ir dovanoja savo stebuklus. Net ir praėjus tiems dešimt metų, Šventasis Tėvas prisimena Lietuvą ir Šiluvos šventovę. Jo žodžiai ir svarba neprarado aktualumo. Jis ragina: „Palaikomi tikėjimo ir pasitikėjimo Šventojoje Dvasioje leiskimės į kelią cum Petro et sub Petro“. Popiežius mus laimina ir paveda Švenčiausiajai Mergelei Marijai, mūsų Motinai, į kurią Šiluvoje kreipiamasi malda kaip į Sanitas aegrotorum.

Ankstesni atlaidai tikrai skyrėsi nuo dabartinių. Šiluva keitėsi ir keičiasi. Jau ne vieneri metai, kai yra pastovus atlaidų tvarkaraštis. Kiekviena diena turi savo maldininkų kontingentą ir intenciją. Kai kurios paminėtos intencijos yra kiekvienais metais, bet kartais būna ir papildomų.

Lina VALATKAITĖ,
Teologijos magistrė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija