Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Reikalingas ryžtas naujam dvasiniam humanizmui formuoti

Mindaugas Buika

Šv.Egidijaus bendruomenės įkūrėjas Andrea Rikardis

Pastaruoju metu labai sustiprėjus tarptautinio terorizmo aktyvumui, kuris bando sau suteikti ir tam tikrą religinį aspektą, vis didesnio susidomėjimo susilaukia Šv.Egidijaus bendruomenės rengiami tarptautiniai „Religijų ir kultūrų“ susitikimai, kuriais tarsi pratęsiama „Asyžiaus dvasia“, prisimenant istorinį popiežiaus Jono Pauliaus II 1986 metais Italijos mieste Asyžiuje sukviestą pasaulio religinių lyderių maldos už taiką sąskrydį.

1968 metais Romos katalikiškojo jaunimo įkurta Šv.Egidijaus bendruomenė priklauso tai Katalikų Bažnyčių naujųjų sąjūdžių grupei, kurie savo solidų socialinį ir taikdarišką politinį veikimą derina su tikėjimui būdingu dvasingumu. Šiuo metu judėjimas yra įgijęs pripažinimą visame pasaulyje, jam priklauso daugiau kaip 40 tūkstančių narių, veikiančių beveik 60-yje šalių. Šv.Egidijaus bendruomenei vadovauja jos įkūrėjas istorikas Andrea Rikardis, dvasios vadovu (Italijos episkopato paskirtu padėjėju) dirba Terni ir Amelijos vyskupas Vinčensas Palja.

Kvietimas kurti tarpreliginio dialogo asamblėją Jeruzalėje

Šiemečio rugsėjo 5-7 dienomis Milane surengto Religijų ir kultūrų susitikimo – pirmasis toks kongresas Šv. Egidijaus bendruomenės Milane buvo surengtas 1993 metais – tema buvo „Drąsa formuoti naująjį dvasinį humanizmą“.

Kreipdamasis į susirinkusius iš viso pasaulio įvairių religijų atstovus, kultūrų ir pilietinio gyvenimo ekspertus, politikus ir ekonomistus, Šv.Egidijaus bendruomenės vadovas A.Rikardis sakė, kad šiandien, kaip niekad anksčiau, yra svarbus bendras pasiryžimas taikai ir dialogui, taip pat darnaus sambūvio liudijimui. Jis pabrėžė, jog šis dialogas nereiškia bandymo įveikti ar ištrinti religinius skirtumus, bet, atvirkščiai , yra palaikomas stipraus ir tvirtu tikėjimu paremto kiekvieno dalyvio skirtingo tapatumo.

Šiuo atžvilgiu įdomų siūlymą iškėlė Milano susitikimo atidarymo ceremonijoje kalbėjęs Izraelio aškenazių vyriausiasis rabinas Jona Mecgeris, kuris teigė, kad pasaulio religiniai lyderiai galėtų suformuoti nuolat veikiančią taikaus dialogo asamblėją, panašią į „religinę“ Jungtinių Tautų Organizaciją. Jo manymu, tokia asamblėja galėtų veikti Jeruzalėje, kuri yra visų trijų monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – šventasis miestas, ir duoti realų įnašą „konkretaus broliškumo ir bendradarbiavimo tarp religijų prasme“. Rabinas J.Mecgeris pažymėjo, kad prieš devynis mėnesius įvykęs jo susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II bei susitikimai su krikščionių lyderiais Šventojoje Žemėje jį įtikino, jog, kai dvasiniai vadovai bendrauja tarpusavyje, tas pavyzdys įkvepia ir kitus tikinčiuosius.

„Šiandien mes esame atsidūrę baisiausios grėsmės akivaizdoje, kokią kada nors žmonija yra turėjusi: masinio naikinimo ginklai tapo lengvai pasiekiami ypač ekstremistiniams arba teroristiniams elementams, – aiškino Izraelio vyriausiasis rabinas. – Deja, ir tai yra tragiška, nes pasaulyje daugelis konfliktų vyksta dėl religinių skirtumų, kur tikėjimas yra naudojamas prievartos tikslams“. Štai kodėl musulmonų, krikščionių ir judėjų religiniams vadovams yra iškilusi ypatinga pareiga pabrėžtinai priminti, kad visos religijos remiasi fundamentaliu mokymu apie žmogiškosios gyvybės šventumą.

Kartu J.Mecgeris, turėdamas omenyje Artimuosiuose Rytuose paplitusį terorizmą, pastebėjo, jog musulmoniškasis pažadas „atlyginti už tai amžinybėje“ yra naudojamas išpuoliams prieš nekaltus žmones provokuoti. Taip islamo dvasiniai vadovai drąsina asmenis „aukoti savo gyvybes, kad žudytų kitus“. „Tuo tarpu judėjų tradicija moko, jog kiekviena žmogiškoji būtybė yra savyje visas pasaulis ir kad vieno asmens sunaikinimas yra tas pats, kas sunaikinimas viso pasaulio, kaip ir tai yra tiesa, jog išgelbėti vieną asmenį reiškia išgelbėti visą pasaulį“, - aiškino judėjų aškenazių dvasininkas.

Tarsi atsiliepdamas į jo priekaištus islamui vėliau kalbėjęs Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybės narys Ibrahimas Ezedinas priminė, kad musulmonai, penkis kartus per dieną kalbėdami privalomą maldą, ją baigia žodžiais: „O, Alache, Tu esi taika ir taikos šaltinis. Iš Tavęs taika ateina ir į Tave taika sugrįžta. Suteik mums taiką šiame gyvenime ir priimk mus į amžinosios taikos buveinę aname pasaulyje“. Ministras tikino, kad musulmonas, penkis kartus per dieną kalbėdamas šią maldą, „negali būti prievartos arba agresijos žmogus“. Jis taip pat pažymėjo, kad taika islamo šventraščiuose skelbiama lygiai taip pat, kaip ir krikščionių Biblijoje, ir kad islamas smerkia kriminalinius plėšikavimo, įkaitų grobimo ar politinio šantažo veiksmus. I.Ezedinas pritarė minčiai, kad visų religijų vadovai terorizmo ir kito globalinio neteisingumo akivaizdoje sudarytų „moralinį ir dvasinį paktą prieš blogio darymą“, praktikuojamą individų arba valstybių.

Iš tikrųjų galvojant apie musulmonų dvasinių lyderių siūlomos tokios „tarpreliginės sutarties“ taikos labui sudarymą, galima pasvarstyti ir Izraelio vyriausiojo rabino minėtą iniciatyvą dėl visų trijų monoteistinių religijų dialogo centro ar nuolatinės asamblėjos Jeruzalėje įkūrimo. Tokia institucija, be kita ko, pasitarnautų taikos procesui Šventojoje Žemėje ir visuose Artimuosiuose Rytuose bei padėtų įgyvendinti Popiežiaus nuolat keliamą Jeruzalės, kaip sakralinio miesto, ypatingo statuso idėją su jos šventųjų vietų apsaugojimu bei laisvu prieinamumu visiems tikintiesiems.

Popiežius iškelia „Asyžiaus dvasios“ reikšmę pasaulio taikai

Savo sveikinimo laiške Milane vykusiam „Religijų ir kultūrų“ susitikimui popiežius Jonas Paulius II pasidžiaugė, kad 1986 metais Asyžiuje jo pradėta „taikos piligrimystė“ ne tik nesibaigė, bet nuolat tampa populiaresnė dėl Šv.Egidijaus bendruomenės kasmet rengiamų tokio pobūdžio įvairių religijų atstovų susitikimų ir jų duodamų vaisių. „Ši taikdariška veikla yra tiesiog būtina šių dienų pasaulyje, paženklintame gilių nesupratimų ir nesibaigiančių konfliktų“, - rašo Šventasis Tėvas, pažymėdamas, jog tarpreliginis dialogas dažnai stiprina susitaikymo pastangas.

Pastaruoju metu kilus naujiems tarptautinio terorizmo proveržiams bei karams įvairiose pasaulio vietose, plačiai taikoma vadinamoji „religijų ir civilizacijų sandūros“ teorija, teigiant, jog tai neva yra „kone neišvengiamas istorijos paveldas“. Tačiau, Popiežiaus įsitikinimu, negalima pasiduoti tokiai neviltį reiškiančiai nuostatai, nes „konfliktai niekada nėra neišvengiami“ ir „taika visada galima“. Tam yra svarbu išrauti dabarties kultūroje ir gyvenime sudygusius pykčio ir nesupratimo daigus ir visiems kartu darbuotis užkertant kelią tarptautiniame bendravime pasitaikančiai arogancijai, kai į priekį stumiami „savi interesai, paniekinantys kitų tapatumą“.

Jonas Paulius II kalba apie „specifinį religijų uždavinį“ ir ragina nuolat priminti žmonėms, kad taika yra „Dievo dovana ir kartu šimtmečių istorinio patyrimo vaisius“. Būtent šiuo įsitikinimu remiasi „Asyžiaus dvasia“, iš kurios kyla pastangos skatinti susitaikymą ir stiprinti tarptautinių institucijų įtaką darniam tautų ir kultūrų sambūviui. Ryžtą šio „naujojo humanizmo, taip reikalingo šių dienų pasauliui“ kurti, nepaisant nuolatinių žinių apie teroristinius išpuolius ir karines operacijas, palaiko guodžiantys Jėzaus žodžiai: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).

Šie žodžiai palaiko krikščionių viltį dėl taikos galimumo, tačiau popiežius Jonas Paulius II kreipiasi ir į visų religijų išpažinėjus atsispirti „prievartos, revanšo ir neapykantos logikai“, sutraukyti tą pasaulį sukausčiusią „mirties grandinę“ ir atsidėti dialogui. Ypač svarbu pabrėžti, kad karas ir prievarta niekada negalėtų būti motyvuojami religiniais įsitikinimais ir kad „religijų žodžiai visada būtų taikos žodžiai“. Šį ryžtą ypač turi stiprinti prisiminimas tokių tarptautinio terorizmo atneštų tragedijų, kaip 2001 m. rugsėjo 11-osios nelaimė, kai „mirtis pasiekė pačią Jungtinių Valstijų širdį“. (Popiežiaus laiškas Milano susitikimui datuotas rugsėjo 3 dieną. Kitą dieną jis griežtai pasmerkė teroristų išpuolį prieš Beslano mokyklą Šiaurės Osetijoje. Pavadindamas jį „piktavališka ir beširde agresija prieš beginklius vaikus ir šeimas“, kartu paragino išmintingomis pastangomis ieškoti konflikto sprendimo šiame Rusijos regione.)

Laiške, skirtame susitikimo „Religijos ir kultūros“ dalyviams, Šventasis Tėvas pripažįsta dėl terorizmo vis didėjančią naikinimo grėsmę, todėl pasipriešinimas jam „be abejonių, reikalauja tvirtumo ir ryžtingumo“. Kita vertus, būtina daryti viską, kas įmanoma, kad būtų sprendžiamos tos politinės bei socialinės problemos, kurios atveda žmones iki desperacijos ir sudaro palankias sąlygas griebtis teroro. „Mums reikia globalizuoti solidarumą ir taiką“, - aiškino Jonas Paulius II, nurodydamas į sunkios padėties Afrikoje bei Irake keliamus rūpesčius. Jis dar kartą primena, jog karas nėra tas būdas, kuris įgalintų pozityvią proceso eigą taikai pasiekti.

Greičiau atvirkščiai, karo veiksmai sukelia pavojų prarasti visišką racionalumą,todėl jie visuomet laikytini „proto ir žmoniškumo pralaimėjimu“. Popiežius vėl pakartoja savo kvietimą – tą jis darė ir 1986 metais Asyžiuje – visų religijų atstovams burtis drauge ir melsti Dievą taikos. „Šiandien šis mano įsitikinimas dar stipresnis: kai kūnas silpnėja, aš jaučiu augančią maldos jėgą“, - aiškina Jonas Paulius II. Jis viliasi, kad žmonija, pasiekusi taip trokštamo „naujo dvasinio humanizmo“ lygį, netrukus visiškai uždraus karą ir visų klausimų sprendimą rems tarpusavio pasitikėjimo reikalaujančiu dialogu.

Tikinčiųjų uždavinys - nuplėšti terorizmo „religinę kaukę“

Tarp daugelio kitų pasisakymų Šv.Egidijaus bendruomenės surengtame susitikime, ypač paminėtinas Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Valterio Kasperio analitinis pranešimas„Teroro nuginklavimas – tikinčiųjų uždavinys“, kuriame jis paragino nuplėšti terorizmo „religinę kaukę“, kuria prisidengęs jis vykdo baisiuosius nusikaltimus. Tai tuo labiau aktualu trims monoteistinėms religijoms, - judaizmui, krikščionybei ir islamui, - nes dėl jų misijinio charakterio ir išskirtinio tikėjimo į vieną Dievą bei istorinio patyrimo pavyzdžių yra nesunku apkaltinti „polinkiu į netoleranciją“. Kardinolas pagrįstai kelia klausimą, ar religijos yra pajėgos efektyviai pasipriešinti galimam jų instrumentalizavimui.

Pirmiausia visos trys religijos gali priminti jų mokymą, kuris griežtai smerkia prievartą ir kviečia vadovautis „auksine taisykle, kuri teigia, jog nė vienas negali daryti tai, ko nenori, kad jam pačiam būtų daroma“. Krikščionybė dar prideda nurodymą mylėti net savo priešą ir jam atleisti. Visos trys religijos draudžia savižudybę, kategoriškai atmesdamos „kamikadzių“ išpuolius. „Pagal Korano principus, tas, kuris įvykdo tokį savižudišką išpuolį, negali būti gerbiamas kaip kankinys, bet turi būti pasmerktas kaip nusikaltėlis žmogžudys“, - aiškino kardinolas V.Kasperis. Judėjų ir krikščionių tradicijoje žudymas ir savižudybė yra draudžiami pagal Dievo ir žmogaus ryšio koncepciją: „kiekvienas sukurtas pagal Dievo panašumą“, taigi kiekvienas yra paliestas Dievo ir jo kraujas negali būti pralietas. Terorizmas, kaip žmogaus orumo neigimas, yra išpuolis ir prieš Dievą, o jeigu jis dar net remiasi Dievo vardu, tai yra didžiausias papiktinimas ir Dievo paniekinimas.

Tačiau kardinolas pripažįsta, kad šie svarstymai yra tik teorija – kovai su pavojinguoju terorizmu reikia efektyvių veiksmų, kurie atitiktų teorines nuostatas. „Mes negalime apginti žmogaus orumo ir taikos vien tik pamaldžiais žodžiais; mes taip pat juos turime ginti ir darbais“, - nurodo Vatikano atstovas. Jis pažymi, jog šiuolaikinė demokratija turi būti pasirengusi apginti laisvę jėga, todėl kovai su tarptautiniu terorizmu yra reikalinga karinių pajėgų ir policijos intervencija. Kita vertus, anot kardinolo V.Kasperio, šioje kovoje negali būti naudojami metodai, kuriais yra kaltinami patys teroristai. Tai reiškia, kad yra netoleruotinas žmogaus teisių nepaisymas, belaisvių kankinimas, taip pat vadinamasis „prevencinis karas“ bei selektyvūs žudymai be atitinkamo teismo sprendimo. (Pastaruoju atveju – pavyzdžiui, Izraelio praktikuojama palestiniečių teroristinių organizacijų – Hamas, Hesbolah ir kt. – narių „medžioklė“).

KardinolasV.Kasperis dar kartą priminė aiškią Bažnyčios nuostatą, kad „energingai reikia keisti sąlygas, kurios yra palankios terorizmo plėtrai ir gali būti svarstomos kaip jį pateisinančios“. Tokiu būdu reikia eliminuoti socialinį, ekonominį ir politinį neteisingumą (pavyzdžiui, spręsti Čečėnijos nepriklausomybės, palestiniečių realaus valstybingumo klausimus - M.B.) ir bendrai formuoti teisingesnį pasaulį. Tuo tarpu religijų uždavinys yra „aktyvizuoti savuosius dvasinius resursus pasipriešinti terorizmo prievartai, pirmiausia „viešai atsiribojant nuo terorizmo“. To ypač laukiama iš islamo, „nors ne visi musulmonai yra teroristai, tačiau dabar beveik visi teroristai yra musulmonai“.

Kardinolas V.Kasperis, kaip anksčiau ir popiežius Jonas Paulius II, pabrėžia esminę tarpreliginio dialogo reikšmę, nes „tik per religijų ir kultūrų dialogą gali būti išvengta civilizacijų sandūros“. Be abejonės, šis dialogas nereiškia sinkretizmo arba savojo religinio identiteto atsisakymo, nes visavertis dialogas galimas, kai jo dalyviai gerbia ir tvirtai laikosi savojo tikėjimo. „Tokia religijų dialogo vienybė, kuri pasmerkia fizinį konfliktą, bet nesibijo dvasinės konfrontacijos, yra vienintelis kelias į taiką pasaulyje“, - konstatuoja kardinolas V.Kasperis savo pranešimo pabaigoje.

Kurti tikėjimu ir dialogu grindžiamą naują dvasinį humanizmą

Baigiamajame „Kreipimesi dėl taikos“ Milano susitikime dalyvavę 60 šalių skirtingų religijų atstovai konstatavo, kad jie meldė „Dievo didžiausios taikos dovanos“, iš naujo atrasdami „nepakeičiamą šios maldos galią“. Jie taip pat pabrėžė, kad nors gali atrodyti, jog šių dienų pasaulis yra užmiršęs, kad žmogiškoji gyvybė yra šventa, tačiau Dievas toliau lieka artimas kiekvienai prievartos aukai ir „jaučia užuojautą tiems, kurie kenčia karą bei atsidūrę desperacijoje“. Susitikimo dalyviai primena popiežiaus Jono Pauliaus II nuolat kartojamą apibrėžimą, kad „taika yra Dievo vardas“, todėl perspėja, jog tie, kurie panaudoja šventąjį Dievo vardą karui vesti arba teroristiniams išpuoliams pateisinti tuo pačiu „atstumia save nuo Dievo“. Be to, svarstymas, kad tik prievarta gali būti atsakas į patiriamą kentėjimą bei blogį, iš principo yra neteisingas, nes taip yra tik skatinama didžiulė tarpusavio neapykanta, kuri turės pasekmių ir ateities kartoms.

„Pasaulis, laisvas nuo karo ir teroro, yra galimas“, - tvirtina „Kultūrų ir religijų“ susitikimo dalyviai, pažymėję, jog atėjo laikas kurti „naują dvasinį humanizmą“. Ir tam ryžto turi suteikti tikėjimas, kuris iškelia žmogaus, kaip vertybės, šventumą. Taip pat yra nurodomas dialogo poreikis, nes „dialogas yra kelias, kuris suteikia pasauliui ateitį ir įgalina visus taikiam sambūviui“. Susitikimo baigiamajame „Pareiškime dėl taikos“ didžiausią dėmesį sutelkiant į dialogo reikšmę, nurodomi ir kiti jo svarbūs bruožai: „dialogas nepalieka nė vieno apleisto“, „dialogas padeda matyti gera kituose“, „dialogas gali svetimą padaryti draugu“ ir „užgydyti pasidalijimų žaizdas“.

Pagaliau, pažymėję , kad „prievarta yra kiekvieno pralaimėjimas“, susitikimo dalyviai vėl pabrėžia dialogo vaidmenį šios prievartos prevencijai. Vedant nuoširdų dialogą, yra „nuginkluojama teroro logika ir įveikiamas neteisingumas, kuris kuria pyktį ir prievartą“. Todėl visi geros valios žmonės yra raginami kaupti drąsą naujam humanizmui, kuris būtų grindžiamas kiekvieno tikėjimu ir padėtų įtvirtinti taiką pasaulyje.

© 2004 "XXI amžius"