Atnaujintas 2004 spalio 20 d.
Nr.78
(1281)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Priekabiaujanti prie priekabiavimo

Dėl straipsnio „Gerais (vyskupų) norais
grįstas rinkimų kas?“

Keistokai atrodo Stanislovo Kairio priekabės prie Lietuvos vyskupų laiško Seimo rinkimų klausimu savaitraštyje „Atgimimas“. Lyg reikėtų tuoj pat nuplėšti kokią kaukę valstybei ar tautai žalingam suokalbiui.

Žinoma, galima prie bet ko prisikabinti. Juk kabinamasi net prie Dekalogo ir Evangelijos. Bet ar visada yra tam rimto pagrindo ar reikalo?

Nors laiške neminimi „dešinieji“, S.Kairys rašo: „siūloma atsigręžti į dešiniuosius“. Vienok tik siūloma atsigręžti į tuos, „kurie nuoširdžiai pasisako už tokias vertybes, kaip šeima, santuoka, tauta ir jos papročiai bei kultūra…“, tarp kitų Bažnyčiai svarbių reikalų. Iš to S.Kairys padaro išvadą: „Tai beveik atvirai, vos ne paraidžiui cituojant konservatorių ir krikdemų dokumentus…“. Pirmiausia – ką reiškia „beveik atvirai“? Atvirai ar pusiau slaptai? Ir antra – vyskupai nesako, kad nereikėtų balsuoti už kairiuosius, jeigu net ir jie pasiskelbs „nuoširdžiai“ besirūpiną Bažnyčiai opiais reikalais.

Bažnyčia šimtmečiais skelbė savo moralines ir socialines pažiūras. Dar ir tada, kai nebuvo nei krikdemų, nei konservatorių, nei, pagaliau, komunistų partijų. Tad vyskupams nėra reikalo nusirašinėti nuo jokių partijų „dokumentų“, kurios iš tikrųjų nusirašinėja nuo Bažnyčios dokumentų ar juos cituoja.

Laiške net nepasisakoma prieš kairiuosius, nes jų yra ir tarp „tradicinių“ partijų, kurias, kaip išbandytas, remia vyskupai. S.K. rašinyje priekaištaujama vyskupams už tai, kad jie „tiesioginiai“ nepasisako už vienus ar prieš kitus. Tačiau S.K. tuoj pat teigia, kad Bažnyčia „akivaizdžiai pasisako už vienus ir peikia kitus“. Tad kam dar smegenimis Dievo apdovanotiems balsuotojams reikia, kad vyskupai pasisakytų akivaizdžiau. Net senovės romėnai buvo priėję prie išvados, jog „sapienti sat“ – „protingam pakanka“.

Šventajame Rašte skaitome Kristaus pamokymus palyginimais. Jis tiesiog neatsakė ir į fariziejų suktą klausimą dėl cezario monetos. Paskutinėje vakarienėje nepavadino išdaviko Judo vardu ir nedūrė pirštu į jo krūtinę, o atsakymą davė liepęs stebėti veiksmą. Tad kodėl vyskupai turi žmonėms kalbėti taip, lyg žmonės būtų kvaili, akli ir kurti?

Publicistas, pavyzdžiui, galėtų prikibti prie laiško už tai, kad jame demagogai nepavadinami tikruoju vardu, o naudojamas švelnus ir ne visais atvejais piktybinis „populizmo“ terminas. Tačiau, vėl prisimenant senovės romėnus, reikia suvokti, kad ir čia, nors ir atvirkščiai jį taikant, galioja jų posakis: „Kas leistina Dzeusui, neleistina jaučiui“. Šiuo atveju – apvertus, tenka sutikti, jog, kas leistina publicistui, neleistina vyskupams. Todėl jie, pavyzdžiui, negali ateivio V.Uspaskich Darbo partijos pravardžiuoti „Archangelsko partija“, kaip gali publicistas.

O norint ieškoti priekabių, aišku, kad jų galima rasti bet kur. Ir dar keletas jų S.K. straipsnyje. Net ir prie „kas“ antraštėje.

Pasirodo, Archangelsko partijos vadas Lietuvos vyskupus paskundė Popiežiui. Vargu ar tas skundas jį sukrės. Nes ir Popiežius susirūpinęs dvasingumu Europoje. 2003 m. kovo 4 d. Lietuvos vyskupų kreipimasis dėl stojimo į Europos Sąjungą priede yra popiežiaus Jono Pauliaus II mintys „Apie tautiškumą ir kultūrą”, tarp kitų. Ten skaitome: „Siekiant užtikrinti naujajai Europos vienybei ilgalaikį stabilumą, privalu įsipareigoti, kad ji bus grindžiama etiniais principais, kadaise tapusiais Europos pagrindu, drauge reikia suteikti erdvės reikštis kiekvienos tautos kultūros bei tradicijų turtingumui ir įvairovei“. Vargu ar galima manyti, kad Archangelskas yra Europos dalis ir kad jo kultūra padės reikštis europietiškos lietuvių tautos „kultūros bei tradicijų turtingumui ir įvairovei“.

Manytina, kad Lietuvos vyskupų ir dvasininkų apskritai vaidmuo „politikoje” yra vertas žurnalistų dėmesio.

Vilius Bražėnas

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija