Atnaujintas 2004 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vaisius turi sunokti

Bronius VERTELKA

Raseiniškio tautodailininko
Ričardo Ramanausko
mėgstamas užsiėmimas –
dideli dirbiniai

Raseiniuose kuriamas medžio skulptūrų parkas – vienas gražiausių miesto kampelių. Šią vietą pamėgo miestelėnai ir svečiai. Pailsėti parke prisėda senyvi žmonės, į jį užsuka su vaikais jaunos mamos. Tai, kad Raseiniai turi tokią puikią vietą, reikia dėkoti ir Ričardui Ramanauskui. Tautodailininkas ketverius metus įrodinėjo, jog Raseiniams reikia savo skulptūrų parko. Kurti jį mintis kilo jam viešint Estijoje. Šios šalies Raplos ir mūsiškis Raseinių rajonai palaiko geros kaimynystės ryšius. Kartą iš Estijos paskambino: reikia žmogaus, kad atvyktų į jų šventę. Važiuoti pasiūlė Ričardui. Jis iš ankstesnių laikų turėjo sentimentų Estijai. Pamatęs, kas ten gero, pasiūlė tai įgyvendinti ir Raseiniuose. Jo ketinimus parėmė tuometis miesto seniūnas Edmundas Jonyla.

Tris vasaras į Raseinius rinkosi meistrai į medžio drožėjų plenerą. Renginį rėmė rajono savivaldybė ir šio krašto muziejus. Į jį suvažiuodavo vyrai, sugebantys prakalbinti medį. Šiemet turėjo būti surengtas ketvirtas toks pleneras, tačiau dėl lėšų stygiaus jis neįvyko. R.Ramanauskas dėl to nesisieloja. „Nuolat valgant tą pačią košę, ji atsibosta“, – ironizavo tautodailininkas. Pasak jo, svarbiausia tai, jog jau išgirsta klausimą, ar kitais metais vyks medžio drožėjų pleneras. „Maldauti lėšų – ne mano būdui, tačiau jaučiu pareigą padėti rengiant jį“, – sakė gimęs Vilniuje, augęs Raseiniuose, gyvenęs Klaipėdoje ir aukštojo pedagoginio išsilavinimo siekęs sostinėje R.Ramanauskas.

Raseiniuose visam savo gyvenimui įsikūręs tautodailininkas tikino, jog iš mieste rengiamo medžio drožėjų plenero negalima daryti meno, pirmiausia tai turi būti šventė. Ir per tokio plenero dvi dienas jo nesukursi. Raploje ( Estija) panašus renginys organizuojamas jau kelinti metai. Ir juo visi džiaugiasi. Susitikimas su kolegomis – ten šventė. Norint išgyventi tuos jausmus, reikia ten pabūti. Po plenero estai rengia išdrožtų darbų aukcioną. Dirbiniai sunumeruojami ir įkainojami. Net keli žmonės aukciono metu dėl jų varžosi, prie patikusių fotografuojasi. Kūrėjui tai – dvigubas įvertinimas. „Pas mus taip dar nedaroma, tačiau iš to galima padaryti biznį. Reikia, kad turtingi verslininkai į plenerą nebijotų investuoti savo lėšų. Kurti į Raseinius susirenka patyrę drožėjai. Rengdamas projektą, galvoju, ką kviesti į plenerą, ką jie sugeba“, – kalbėjo tautodailininkas R. Ramanauskas.

O padirbėti į Estiją Ričardas vyksta ne pirmą vasarą. Kartu vežasi ir bendraminčių. Iš Kauno sykį važiavo Algirdas Vaištaras, du kartus – Raimundas Puškorius iš Kretingos.

„Dideliu menininku savęs nelaikau ir tokiu niekada nelaikysiu, bet ir amatininku nebūsiu“, – teigė 42 metų medžio drožėjas. Jo darbai – didelių matmenų, tačiau visi – pas meno mėgėjus. Yra iškeliavusių į Daniją, Vokietiją, Ameriką. Savo mokytojui Juozui Grabauskui R.Ramanauskas sukūrė paminklą, kuris stovi Betygalos kapinėse. Jis yra padaręs per pusšimtį kryžių. Didžiausias raseiniškio darbas – Šiluvoje stovintis kryžius Popiežiaus vizitui atminti. Šis yra devynių metrų aukščio, dar 2,5 metro jo įkasta į žemę.

Paklaustas, ar galįs pragyventi iš tokio darbo, R. Ramanauskas sakė: „Šiemet – taip“. Dirbdamas pirmiausia jis galvoja apie užsakovą, stengiasi išsiaiškinti, ko jis pageidauja. Nė vienu savo darbu Ričardas neliko itin patenkintas. Jeigu mato, jog užsakymo negalės atlikti, tokio nesiima. Prabėgus savaitei, užbaigtame kūrinyje regi nemažai savo klaidų, bet pats dirbinys tampa nebeįdomus. Dažna tautodailininko svajonė – gauti gerą užsakymą. Kai tai įvyksta, jos nebelieka. Laukia tik darbas.

Raseiniai

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija