Atnaujintas 2004 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Po rinkimų - valdžios dalybų ir derybų pradžia

Alvydas Lukošaitis,

Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas

Socialdemokratai ir socialliberalai
žaidžia dvigubą žaidimą –
iš pradžių nusprendę derėtis
dėl „vaivorykštės“ koalicijos
su Tėvynės sąjunga
ir liberalcentristais, netrukus
pradėjo derėtis su Darbo partija
Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka

Žmonių valia ir valdžios dalybų pradžia - visi keliai veda į Seimą

Svarbu ne gražūs, bet aiškūs arba tikri dalykai. Deja, politikoje tai sunkiai suderinama. Antai po Seimo rinkimų įžiebta ir visų akį taip glostanti „vaivorykštė“, kad ir kokia ji graži būtų, kad ir kaip ją liaupsintų vadinamosios tradicinės partijos, atrodo labai įtartinai. Ką jau kalbėti apie tuos beveik 30 proc. šalies rinkėjų, kurie balsavo už Darbo partiją - jiems „vaivorykštės“ dryžiai lyg juodomis spalvomis nuteplioti. O ką apie tai galvoti, pavyzdžiui, žemaičiams - juk pastaraisiais metais kad ir ką jie išsirinktų, vėliau ten, Vilniuje, viskas yra sutvarkoma taip, „kaip turi būti“. Todėl politinės partijos turėtų prisiminti, kad jų veiksmai ir elgesys žmonėms turėtų būti aiškinamas ne tik rinkimų kampanijos metu, bet ir rinkimams pasibaigus. Šiuo atveju naujosios valdžios formavimas, kaip taikliai pastebėta, yra lyg „trečiasis“ rinkimų ratas, kuriame žmonių nuomonė taip pat svarbi. Juk žmonėms svarbu ne tik tai, kokios partijos pateks į Seimą, bet ir tai, kokią naująją Vyriausybę jos suformuos.

Šie parlamento rinkimai, kaip įprasta, eiliniai, bet to tikrai nepasakysi apie jų baigtį ir galutinius rinkimų rezultatus. Iki šiol rinkimuose arba švytuodavo „švytuoklė“ ir visus nurungdavo kuri nors viena partija, arba naujai valdžiai sudaryti pakakdavo dviejų partijų susitarimo. Šįkart taip neatsitiko - visą partinę sistemą aukštyn kojomis apverčianti „švytuoklė“ neįsisiūbavo. Parlamentinei daugumai suburti nepakanka kurios nors iškilesnės partijos pasiryžimo dirbti kartu su kuriuo nors „mažuoju broliu“. Aišku, taip atsitiko todėl, kad užsitęsusi „paksiada“ gerokai sujaukė rinkėjų partines simpatijas, jų netenkino įprastinė pasiūla politinėje rinkoje, o tarp konkuruojančių partijų beveik neliko jokių skiriamųjų riboženklių. Todėl nemaža dalis balsavusiųjų daug intensyviau ieškojo alternatyvų įprastinėms ir todėl gerokai nusibodusioms partijoms. Tai puiki proga valdžion patekti atsitiktiniams politikos praeiviams.

Rinkėjų simpatijų kaita, ryškus jų balsų išsibarstymas atnaujino - bet ne tiek, kiek buvo tikimasi, - Seimo personalinę sudėtį, o parlamento durys atsivėrė net šešioms įtakingoms politinėms partijoms ir koalicijoms. Rinkėjų pasirinkimas sukūrė gana sudėtingą parlamento partinę konfigūraciją, kurioje beveik kiekvienas atskiras vienetas yra kaip niekad reikšmingas - nesvarbu, ar kalbame apie valdančiosios daugumos formavimą, ar apie būsimąją opoziciją. Todėl, vos tik paaiškėjus pirmiesiems rinkimų rezultatams, be didesnės rizikos buvo galima pasakyti, jog naująją valdžią formuos kur kas daugiau veikėjų nei esame įpratę, o suderinti jų visų interesus bus ne taip paprasta. Tai, galima sakyti, su kaupu pasitvirtino, kai tik prasidėjo pirmieji partijų lyderių pokalbiai, konsultacijos ir derybos dėl koalicinės Vyriausybės formavimo.

Vyriausybės formavimas arba partijų derybos lietuviškai

Dar iki rinkimų pradžios politikos ekspertai pastebėjo, kad mūsų politinėms partijoms neturėtų būti didelių keblumų tartis ir susitarti dėl koalicinės Vyriausybės programos, jos prioritetinių veiklos sričių, aktualiausių problemų sprendimo ir t.t. Kaip reikės, taip ir bus, nes, partijoms siekiant patekti į valdžią, jų programinės nuostatos ar ideologinės vertybės didesnio vaidmens nevaidina, o pasitaikantys prieštaravimai lengvai „suderinami“. Maža to, beveik visos jos yra „pakrypusios“ centro link - būtent tokia partinė mada dominuoja Lietuvoje. Kitas klausimas - rinkimų kampanijos metu besigalynėjančių partijų lyderių elgesys vienas kito atžvilgiu. Juk tiek purvo ant galvų išpilama, kad po to kalbėti apie santykių atšilimą ne iš karto pavyksta. Ką jau kalbėti apie įvairaus rango postų ir įvairaus storumo portfelių derybas - štai pagrindiniai klausimai, dėl kurių partijoms susitarti sunkiausia.

Koalicinių derybų pradžia išties intensyvi ir įspūdinga. Jose aiškiai vyrauja lietuviškos politikos manieros: šypsenos ir gražiai ant derybų stalo sudėtos rankos bei kojų spyriai po stalu; garsiai pasakoma viena, o elgiamasi atvirkščiai. Kartais susidaro įspūdis, kad kai kurios partijos, besiderėdamos dėl vieno ar kito atspalvio koalicijos sudarymo, tiesiog nenori, kad tos koalicijos būtų sudarytos. Partijų elgesį aiškiai komplikuoja tam tikras iš rinkimų kampanijos paveldėtas įdirbis, pirmiausia - santykių su Darbo partija apibrėžimas (ką, beje, aiškiai ir principingai padarė tik konservatoriai) bei principinis šios partijos įvertinimas.

Tačiau dabar, rinkimams pasibaigus ir nurimus aistroms, kai kas nenori leiboristų vadinti populistais. Po rinkimų visos partijos siekia švelninti ne tik tarpusavio, bet ir santykius su minėtais populistais. Suprantama, koalicinėse derybose dalyvaujančias partijas perspektyva likti opozicijoje nuteikia ne itin optimistiškai. Todėl iškart po rinkimų beveik visi pasiskelbė „nugalėtojais“, partinėje sistemoje buvo įsukta daugybė visokiausių „ašių“. Apie jas, pagal visas lietuviškos centrifugos taisykles, sukasi skirtingo dydžio ir spalvos partiniai blokai: leiboristų (Darbo partija – red.), socialdemokratų - socialliberalų bei konservatorių ir liberalcentristų. Kol kas visos partijos puikuojasi ir vaidina, kad būtent jų „ašis“ yra pagrindinė. Tačiau tai truks neilgai, nes pamažu aiškėja, jog kitų blokų sukimasis apie savo „ašis“ stipriai priklauso nuo socialdemokratų - socialliberalų bloko pagreičio.

Šis tuo naudojasi ir leidžia sau ne tik derėtis su visais blokais vienu metu, bet ir iškelia tokias sąlygas, kurios lyg žvyras kitų blokų svarbiausiems smagračiams. Ko vertas vien ultimatyvus vis dar šalį valdančios koalicijos reikalavimas - premjeras ir septynios ministerijos, arba mažiausiai dviejų „ašių“ neliks, kaip ir „vaivorykštės“ koalicijos. Po tokių pasakymų nesuprasi, ką reiškia Premjero „devintuoju jausmu“ grindžiamas teiginys, kad koalicijos su leiboristais (Darbo partija – red.) irgi nebus. Tokiais pareiškimais neprasideda nė vienos rimtesnės koalicinės derybos, tačiau Lietuvoje tai, matyt, visiškai tinkama taktika. Ji priverčia kitus derybų partnerius rimčiau vertinti savo esamus ar tariamus privalumus. Dėl jos smarkiai įsisuko leiboristų blokas - net „valstiečius - naujuosius demokratus“ jie į savo gretas be didesnio vargo įsiurbė. Tik dešiniųjų bloko sukimasis kažkaip stringa: lyg ir bandoma suktis apie bendrą ašį, tačiau išeina kaip visada - sukamasi apie dvi skirtingas ašis ir net skirtingomis kryptimis. Nepaisant to, kad dar vasarą konservatoriai ir liberalcentristai pasirašė garsiai skambantį susitarimą dėl bendradarbiavimo Seimo rinkimuose ir po jų.

Tiesa, jie ne itin nuoširdžiai bendradarbiavo ir rinkimuose - toks dešiniųjų stilius. Bet kaip ten bendradarbiausi, jei vieniems vertybės ir principai dar šį tą reiškia, o kitiems - kad tik šanso patekti į valdžią nepražiopsotų. Tad neturėtų stebinti liberalcentristų lyderio (nesvarbu kurio - abu vienodi) pareiškimai, kad būsimoji Vyriausybė, be abejo, bus „neideologinė“ ir ją gali sudaryti nebūtinai spalvinga partijų paletė - esą pakanka ir gražių lyderių „vaivorykštės“. Še, kad nori - po tiek metų mūsų demokratijos ir partinės sistemos raidos nusipelnėme politikos „depolitizavimo“ ir, suprask, „kompetentingų specialistų“ Vyriausybės. Po to visi piktinasi - pirmiausia patys liberalcentristai, - kad šalyje nėra strateginio mąstymo ir proveržių, Vyriausybė atliekanti tik „gaisrų gesintojos“ vaidmenį ir pan.

Po tokių pareiškimų, kad ir kaip besistengtum, tikrai sunku atsikratyti minties, kad kai kuriems partiniams veikėjams valdžia ir jos teikiamos „pragmatiškos galimybės“ yra vienintelis tikslas, o visos kalbos apie programas tėra apskrito nulio vidurys. Todėl dirbtinai ir konstruojamos savotiškos „vaivorykštės“. Žinoma, „vaivorykštinės“ vyriausybės būna tik karo, maro ir bado atvejais, o šiandien tokios nelaimės Lietuvos tikrai nekankina. Manykime, kad tokie partijų derybų manevrai vyks tik derybų pradžioje, o vėliau jos nusiramins, ir panašių nesusipratimų bei laisvo stiliaus improvizacijos bus mažiau.

Taigi viskas anksčiau ar vėliau turėtų sustoti į savo vietas, ir niekam nereikės diskutuoti dėl įvairių mažumų vyriausybių, ad hoc parlamentinių koalicijų arba prisigalvoti įvairių „subalansuotų pasiūlymų“, rotacijų ir pan. Galiausiai, rinkimuose pareikšta žmonių valia turi kažką reikšti. Juk jie nori matyti ne tik gražiai atrodančius ir protingai rinkimų kampanijos metu kalbančius, bet ir vėliau į jų valią atsižvelgiančius bei sugebančius priimti racionalius sprendimus politikus. Rinkimams pasibaigus, politikai privalo sąžiningai atlikti savo pareigas ir pasistengti suburti parlamentinę daugumą bei užtikrinti jai paramą formuojant naująją Vyriausybę, o ne užsiimti laisvo stiliaus improvizacijomis apie valstybinį mąstymą ir patrauklių, bet visiškai nepatikimų „vaivorykščių“ teplione. Tam yra visos galimybės, tik nereikia įsijausti į tariamas problemas ir visiems piršti kažkokios „kairiosios dešinės“ ar „dešiniosios kairės“ Vyriausybės. Kol kas galime tik pasakyti, kad laukiame programiškai vienalytės, vidinių prieštaravimų nedraskomos ir, kiek įmanoma, stabilios bei darbingos Vyriausybės.

Elta

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija