Atnaujintas 2004 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ar Vilniuje Maskva lošia savo kortomis?

Naujausiame Lenkijos savaitraščio „Polityka“ numeryje spausdinamas apžvalgininko Mareko Ostrovskio straipsnis „Padalyta šalis“, kuriame nagrinėjamas daugiausia balsų per Lietuvos Seimo rinkimus surinkusios Darbo partijos fenomenas.

„Atidžiai žvelgiame į Lietuvą. Įprasta teigti, kad politiniai įvykiai Lietuvoje padeda prognozuoti juos Lenkijoje. Taip buvo iki šiol keičiantis valdžiai: kairė – dešinė. Šiandien inteligentiją prie Neries apėmė baimė. Stulbinamą karjerą daro populistinė partija, ir vis stiprėja įtarimai, kad Maskva lošia Vilniuje savo kortomis“, – rašo M. Ostrovskis.

Pasak autoriaus, Darbo partijos karjera turi būti nagrinėjama politikos mokslų fakultetuose kaip spartaus žengimo iš skurdo į turtą pavyzdys. Tik prieš metus pasirodžiusi politinėje scenoje, Darbo partija pagal Seimo rinkimų rezultatus tapo pirmąja šalies partija. Šio stebuklo autorius – 45 metų Viktoras Uspaskich, Lietuvos milijonierius, turintis 50 milijonų dolerių, o gal ir daugiau. Lietuvoje, kur gyvena 3,7 milijono žmonių, tai – didžiulis turtas. Bet V. Uspaskich – savas vaikinas. Kalba labai paprastai, suprantamai. Gal todėl, kad lietuvių kalbos pramoko tik atvažiavęs į Lietuvą 1987 metais. Turi verslininko gyslelę ir aiškiai patinka rinkėjams. Taip patinka, kad savo firmos „Vikonda“ agurkų stiklainius papuošė etikete su savo atvaizdu. Agurkai vietoj rinkimų dešros?

Iš kur V. Uspaskich turėjo pinigų firmai, kurioje dirba keturi tūkstančiai žmonių? Šis Archangelsko srityje gimęs rusas pradėjo kaip paprastas suvirintojas, o turtus susikrovė bendrovės „Itera Lietuva“, kuri tarpininkavo parduodant Rusijos koncerno „Gazprom“ dujas Lietuvai, vadovybėje. Kaip suvirintojui pavyko tapti tarpininku tokiame pelningame versle? Neaišku. Pats V. Uspaskich teigė naktimis tiesiog mokęsis. O priremtas prie sienos kartą pasakė: „Tik kvailys būtų pražiopsojęs tokį šansą“.

Bet, kaip pažymi M. Ostrovskis, Lietuvoje netrūksta skeptikų, kurie abejoja, kad Maskva taip lengvai rinktųsi tarpininkus prekybai valstybės ištekliais ir apipiltų pinigais atsitiktinius asmenis. Tuo labiau kad V. Uspaskich dabar turi maisto produktų gamybos įmonių ir užsidirba pinigų eksportuodamas savo produkciją į Rusiją ir Baltarusiją. Kiti susiduria su sunkumais, o iš jo viskas perkama urmu.

„Netvirtinu, kad V. Uspaskich tiesiogiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir yra nuo jų priklausomas. Gal jis pats yra įsitikinęs, kad vykdo nepriklausomą politiką. Bet ar V. Uspaskich to nori, ar ne, tačiau jis yra finansiškai susijęs su savo sėkmės šaltiniais. Jam tai bus priminta. Kada ir kaip – nežinau, bet tai tikrai pamatysime. Rusijoje nebūna nepriklausomų valstybinių verslo struktūrų. Jeigu kas nors ryžtasi veikti savarankiškai, tai baigia verslą taip kaip Michailas Chodorkovskis, t.y. kalėjime“, – sako Lauras Bielinis iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Vilniuje.

Kaip ir dera populistinei partijai, kuri skelbia pasirūpinsianti varguomene, tarp V. Uspaskich bendražygių yra devyni ar dešimt milijonierių.

„Neieškokite čia Maskvos agentų sąrašų, – teigia vienos Vakarų šalies diplomatas Vilniuje. – Maskva akivaizdžiai stiprina savo ir šiaip jau didelę ekonominę įtaką. Tai – legalus metodas, kuris taip pat naudojamas Rumunijoje, Moldovoje“.

Darbo partija vartoja tokią frazeologiją: atstatysime tai, kas buvo sugriauta per keturiolika metų; visi gyvens geriau; smarkiai padidinsime atlyginimus ir pensijas; pagerinsime sveikatos apsaugą. Kaip, už ką? Suprantama, milijonieriai šito nepaaiškina, bet kas trečiam balsavusiam Lietuvos rinkėjui tai ir nerūpėjo. V. Uspaskich renka papildomus taškus, priekaištaudamas varžovams, kad šie jau valdė, ir duodamas suprasti, kad visi yra įsivėlę į kažkokias machinacijas.

Politologai teigia, kad sukurti šį įvaizdį jam padėjo buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Valentinas Junokas. Visus metus iki rinkimų partijos daugiausia dėmesio skyrė nuo valdžios nušalinto prezidento Rolando Pakso skandalui. V. Junokas jautė simpatiją R. Paksui ir sumaniai manipuliavo informacijos nutekėjimais: atrodė, kad visi yra susitepę, ir šiame fone R. Pakso nusižengimai – tai tik vaikiškos nuodėmės. Galiausiai nesusitepęs liko tiktai V. Uspaskich.

Žinomas lietuvių istorikas Česlovas Laurinavičius aiškina, jog Lietuvos nepriklausomybė yra savotiškas stebuklas, taisyklės išimtis. Klasikinės geopolitikos požiūriu Lietuva dėl paties istorinio determinizmo, nepriklausomai nuo savo valios, buvo stipriai susijusi su Rusija. Bet būna determinuoti procesai ir kiti, nepaprasti procesai. Vienas iš tokių nepaprastų momentų – nepriklausomybės iškovojimas 1990 metais. „Bet dabar, – sako profesorius Č. Laurinavičius, – jau veikia inercijos jėgos, stumiančios Lietuvą atgal Maskvos link: ekonomika, intelektualinis artimumas, pačios Rusijos kariniai ir strateginiai interesai“.

Anot istoriko, viena vertus, traukos jėga Lietuvą traukia į Vakarus, bet, kita vertus, inercija ją traukia į Rytus. „Tai perpjauna mūsų visuomenę kaip peilis, – pažymi Č. Laurinavičius. – Ji pasyvi, balsuoja dėl šventos ramybės, yra neatspari ne tik populizmui, bet ir lukašenkizmui“.

„Aš neabejoju, jog nušalintas prezidentas R. Paksas, o dabar – V. Uspaskic yra daugiau ar mažiau sąmoningi savo įtaką siekiančios stiprinti didžiosios valstybės įrankiai, – pareiškė Lenkijos savaitraščio apžvalgininkui neįvardytas Lietuvos žurnalistas. – Bet čia nieko už rankos nenutversi, jokio įrodymo nepateiksi“. Tad ką parašyti? Štai žurnalisto atsakymas: „R. Pakso atveju galiu kalbėti apie labai didelius įtarimus. Žinoma, R. Paksas – tai ne prieškarinis lietuvių žurnalistas Justas Paleckis, kuris vaikščiojo į Rusijos ambasadą pinigų ir instrukcijų. Kur vaikšto R. Paksas – nežinau, bet man pakanka to, kad jis kuria tokią politinę platformą, kuri stumia mus į Rytus ir tuo būdu niekais paverčia mūsų laimėjimus“.

Vyksta kova dėl Lietuvos sielos. Pasak filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo, populizmas giliai įsigraužė į Lietuvos visuomenę, kuri jau nebepastebi V. Uspaskich modelio keliamo pavojaus. Modelio? Taip, nes Kėdainiuose V. Uspaskich yra tikras caras tėvelis, jis viską sprendžia, niekas jam nedrįsta prieštarauti. „Mūsų visuomenė miega, – mano V. Radžvilas. – Be jokios prievartos Kėdainiuose balsuojama už V. Uspaskich, o šis siūlo oligarchijos, nomenklatūrinio paternalistinio kapitalizmo modelį, prigijusį Rusijoje“.

Lietuviai neįstengė ir vis dar neįstengia išspręsti energetinės priklausomybės nuo Rusijos problemos. Vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione Mažeikių naftos gamykla žaliavą gauna iš Rusijos. Pateikiami tie patys, ir Lenkijoje žinomi argumentai, kad alternatyvūs šaltiniai yra per brangūs. Bet Lietuvai dujos ir nafta yra dramatiškai susijusios su politika. Kai Lietuva 1990 m. kovo 11ąją paskelbė atkurianti nepriklausomybę, Rusija nutraukė naftos tiekimą, o dujos buvo toliau tiekiamos tik todėl, kad jų gautų ir Kaliningrado sritis. Šis čiaupo užsukimas Lietuvoje prisimenamas iki šiol. Mažeikiai buvo ir yra daugybės strateginių batalijų laukas.

Viena iš Lietuvos ir Rusijos santykių problemų – Kaliningrado sritis. Pasak lietuvių, sutartys dėl žmonių ir prekių tranzito bei karinio tranzito funkcionuoja labai gerai. Bet Rusija vis reikalauja išimčių, eismo be kontrolės, kažkokių transporto koridorių bei kelių ir mėgina įtikinti Briuselį, kad Lietuva yra rūpesčių kelianti, nesolidi šalis, kurios balso nereikėtų paisyti. „Gaila, kad ES neturi bendros politikos Maskvos atžvilgiu. Juk mes negalime sutikti su kažkokios blogesnės narės statusu, su tuo, kad mums norima primesti kažkokią brežnevinę doktriną“, – sako neįvardytas Lietuvos diplomatas. Bet Kaliningradas – atskira tema. Kaip pažymėjo istorikas Č. Laurinavičius, Stalinas gerai žinojo, ką daro, atplėšdamas Rusijai nuo istorinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės, o po to – nuo Prūsijos šią teritoriją.

Deja, tik nedaugelis lietuvių stebi politinius įvykius ir sunerimę komentuoja autoritarines tendencijas Vladimiro Putino Rusijoje, laisvos žiniasklaidos likvidavimą, centralizmo stiprinimą.

„Vakarų Europoje šito niekas nesupranta, – su kartėliu pareiškė lietuvių diplomatas, – bet pakanka pasakyti, jog jeigu ne Michailas Gorbačiovas, o V. Putinas būtų buvęs prezidentas 1990 ar 1991 metais, tai jokios nepriklausomybės Lietuva nebūtų iškovojusi“.

Elta


Sekmadienį Ukrainoje vyko prezidento rinkimai. Apie jų rezultatus ir su tuo susijusius įvykius išsamiau rašysime penktadienio numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija