Atnaujintas 2004 lapkričio 5 d.
Nr.83
(1286)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kas bruka helovyną

Šitą padarą sunku net ištarti, tuo labiau parašyti. Valentino diena pasirodė esanti simpatiška ir netruko pasidaryti priimtina, nors dažnai buvo kalbama, kad gal jos visai nereikia. Helovynas – dar didesnė keistenybė. Nelabai kas nori jį priimti ir, atrodo, jau galėjo ir liautis jį brukę jo propaguotojai, bet jie dar nepasiduoda. Kadangi helovynas yra brukamas, tai pasigirsta ir susirūpinusių balsų: jau parašytas straipsnis vienoje interneto svetainėje ir yra keli atsiliepimai, kad esą nereikėtų, jog jis pas mus nelaukiamas prigytų. Deja, nelabai ieškoma, kas jį čia taip atkakliai gabena. Minėto straipsnio komentaruose parašyta, kad jis jau brukamas ir vaikams mokyklose.

Norint ką nors stabdyti, reikėtų atpažinti to stabdytino reiškinio nešėjus. Tarkime, tai esą komerciniai tikslai: visur atvira rinka, viskas keliauja laisvai iš krašto į kraštą ir tarsi nėra to blogio užsakovų. Bet juk siekiama naikinti dorovę, o tai jau nėra akla rinka. Kai kam dar kitaip atrodo - esą tai yra aklas lietuvių pataikavimas viskam, kas amerikietiška, kad nešėjų iš viso nėra, ir tai dar mažiau panašu į teisybę.

Šis atkaklumas brukant helovyną tikriausiai yra ne aklas, bet organizuotas naikinimas ir tautų, ir katalikybės - vis tas piktasis ne savaiminis, o naikintojų vadovaujamas globalizmas. Per Rusiją, per Ameriką ar per islamą – visoks naikinimas tinkamas, kad tik išnyktų tai, kas gera.

Visų Šventųjų diena ir Vėlinės yra Lietuvai tarsi viena didžiųjų tvirtovių – esame įpratę minėti mirusiuosius ir lankyti jų kapus. Dažnai apgailestaujama, kad tai daroma netobulai, nes mirusieji tikrai būtų dėkingi už daugiau maldų, o ne už gėles; už daugybę žmonių per šv. Mišias bažnyčioje, o ne tik lankančių kapus. Bet kol nėra tokio sąmoningumo, tai ir gėlės, žvakutės, kapai taip pat padeda susikaupti. Tai naudinga, ypač todėl, kad daroma visų bendrai ir jaunoji karta dar nelieka nuošaly. Toks kelių kartų veikimas drauge yra vertingas ir padeda tautai išlikti. Kad per mažai liko tikėjimo, tas yra tiesa, bet vis tiek visų kartu ir mirtis prisimenama, ir į kryžių pažvelgiama. O jeigu jaunimui bus ir šitą dieną pasiūlytas šėliojimas, kodėl jam nesusivilioti? Jis nepatyręs ir mano, kad kuo linksmiau, tuo geriau, nors ir per visas gyvenimo dienas.

Tik kokia mums nauda, jeigu apie helovynų organizatorius sužinosime? Įveikti juos vis tiek ne mūsų jėgoms, tai kam apie juos žinoti?

Tačiau to reikia, nes visada geriau būti blaivesniems. Verta sužinoti apie pačius save, įsitikinant, kad tai nėra mūsų pataikavimas amerikietiškumui, kurio iš tikrųjų nėra. Verta geriau žinoti ir apie amerikiečius, kurie anaiptol jokių savo papročių mums neprimetinėja ir nesikėsina mūsų sunaikinti. Čia yra arba akla rinka, kuriai pelninga pardavinėti helovyno atributus, o ne prisitaikyti prie kiekvienos tautos papročių, arba organizuotas naikinamasis veikimas. Labiau tikėtinas antrasis atvejis, kaip anais laikais girdėdavom. Tad kai kas ir šūkauja: „Pas jus dar vis nėra helovyno? Greitai pasitaisykite!“

Ir stengiamasi, „taisomasi“.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija