Atnaujintas 2004 lapkričio 24 d.
Nr.88
(1291)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Drožė, tašė ir rašė be atilsio

A†A Ipolitas Užkurnys
(1926 11 05 – 2004 11 10)

Lapkričio 13 dieną Pyplių kaimo (Širvintų rajonas) kapinėse amžinam poilsiui atgulė tautodailininkas skulptorius Ipolitas Užkurnys. Šimtais savo skulptūrų įamžinęs lietuvių tautos didžiavyrių, knygnešių, baudžiauninkų, tremtinių bei šių laikų iškilių asmenybių ir paprastų tėvynainių atminimą, daugybe kryžių ir rūpintojėlių paženklinęs tautos sopulingus ir džiaugsmingus įvykius, medyje gaivinęs literatūros kūrėjų bei jos personažų atminimą, pats įsiamžino: I.Užkurnio kūryba paliko pėdsaką, kurį ištrinti užmaršties tamsa bejėgė.

Pradėjęs pirštu piešti ant užšalusio lango, anglimi iš krosnies – ant gryčios durų, pagaliuku – ant smėlio, drožinėti peiliuku-žuvyte žmogeliukus, lipdyti iš molio gyvūnėlius, siekė atskleisti savo vidinį pasaulį, rodyti gėrį ir grožį. Neturėjo galimybės eiti mokslų, tobulintis meno mokyklose ar akademijose, nes reikėjo nuo mažens dirbti dėl duonos kasdieninės. Dabar jau galima teigti, kad į gerą išėjo tas galimybių stygius – jis pats savyje kūrė tautodailės akademiją, joje tobulėjo, tapo tikru menininku, tautodailės akademiku. Klausiamas, kur mokėsi, Ipolitas atsakydavęs: „Esu baigęs mokslus pas Poną Dievą“. Kaip pats pasakojo, rimtai kibti į medį jį ir patraukusi jo išdrožta Kristaus statulos nulaužta ir dingusi ranka (gal iš čia ir toks atsakymas).

Šeimininkė, pas kurią Ipolitas nuomojęs kambarį, pasiskundusi, kad gal krisdama seno medžio šaka nulaužusi Rasų kapinėse ant jos giminės antkapinio paminklo metalinės Kristaus statulos ranką. Tačiau nulaužta statulos ranka buvo dingusi. Ipolitas iškart ją iš medžio išdrožęs, pritvirtinęs ir nudažęs statulos spalva. Jo užrašuose išliko toks liudijimas: „Sutvarkiau, ten Kristus stovi ant Labanovskių paminklo, laiko kryžių, o kita ranka rodo į dangų. Kai priėmė darbą, rodės, kad aš su ranka pasiekiau dangų. Ir žingsnis po žingsnio ėjau prie kūrybos“. Nuo tos rankos radęsis ūpas bei gebėjimas drožti, tašyti, rašyti, eiles kurti. Ir drožė, tašė, rašė be atilsio, kol atgulė amžinam poilsiui.

Amžinoji Šviesa jam tešviečia...

Algimantas ZOLUBAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija