Atnaujintas 2004 gruodžio 3 d.
Nr.91
(1294)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Didžiųjų dorovinių išbandymų metas

Lapkričio 23-iąją minėjome Lietuvos kariuomenės dieną. Kariuomenė - tai organizacinė struktūra, skirta ginti genčių, giminių, šeimų ir pavienių žmonių sąjungai, vadinamai valstybe. Svarbiausia ginti žmonių gyvybę nuo įvairių priešiškų grėsmių, ginti nuosavybę, padėti, reikalui esant, žmonėms, ištiktiems stichinių nelaimių ir bėdų. Kiekvienas jaunuolis, sulaukęs tinkamo amžiaus ir brandos, atlieka pareigą tėvynei. Tai garbinga ir šventa pareiga. Vengiančiuosius tokios tarnybos, besislepiančiuosius, būtų galima pavadinti tėvynės išdavikais, nes ir tėvynė juos augino, mokė, gydė. O jie, egoizmo vejami, palieka jam padėjusią visuomenę neginamą, palieka pražūčiai.

Dabar kariuomenėje gali tarnauti ir moterys. Manau, jog tai anomalija. Kariuomenę kuria, stiprina motinos, gimdydamos vaikus. Tai valstybės ateitis ir galia. Bet su šautuvu bėgiojanti moteris valstybei jėgos neduos. Jei moterys pradės tarnauti kariuomenėje, greit neliks karių, nes liks vis mažiau motinų. Jei jau moterys nori tarnauti kariuomenėje, reikia suteikti motinoms karinį laipsnį ir už kiekvieną pagimdytą šeimoje vaiką pakelti tą laipsnį.

Mūsų valstybėje vyksta tikras karas. Jis prasidėjo 1955 m. lapkričio 23 d., kai per priešiškos valstybės okupaciją buvo legalizuoti okupaciniai įstatymai ir leista žudyti dar negimusius vaikus. Vyksta net kelios karo rūšys: psichologinis, propagandinis, dezinformacinis, cheminis ir t.t. Pavyzdžiui, cheminė bomba RU – 486 sužeidžia mažylį ir jis greit žūsta kankinio mirtimi. Be plačiai naudojamų karo mašinų, esančių specialiai tam tikslui įrengtuose mirties bunkeriuose, kurių paskirtis kuo greičiau ir kuo daugiau nužudyti vaikų, daugiausia mažylių žūsta nuo šio karo minų. Jos talpinamos vietoje ir erdvėje, kurioje pasaloje laukia nepatyrusio žmogeliuko. O tas žmogeliukas kito kelio į pasaulio šviesą neturi, tik per minų lauką. Viena tokia mina turi daugkartinio veikimo mechanizmą ir per metus, arba trylika mėnulio mėnesių, yra pajėgi sunaikinti iki trylika didžiausių valstybės priešų – nespėjusių gimti vaikų. Per Atgimimą buvo atskleista karinė – valstybinė paslaptis: kasmet 100 tūkst. moterų sudaro sandorius su spec. karo medicinos tarnybomis ir už 30 sidabrinių nusiperka tų minų. Žvalgybos duomenimis, per metus minos sužaloja ir nuo žaizdų teoriškai miršta 1,3 mln. būsimųjų valstybės piliečių (13x100 000). Tai didžiulis mūsų valstybės pralaimėjimas ir priešų armijos triumfas. Vien tiktai nuo kruvino karo minų per tuos 49 metus Lietuvoje galėjo žūti per 50 milijonų nespėjusių gimti vaikų.

Ekspertai ir analitikai įvairiais požiūriais įvertino susidariusią situaciją. Pateiksime čia giliausią arba religinį požiūrį, paremtą žemės įvykių analize nuo tvano laikų: visas tas plataus masto karinių priemonių arsenalas nukreiptas prieš žmonijos ateitį - vaikus, pačios brangiausios gyvybės – žmogaus gyvybės nebranginimas, pedofilinis įstatymas, milijonų nekaltų vaikelių pralietas kraujas yra DANGAUS KERŠTO ŠAUKIANTI NUODĖMĖ. Kas ta Dangaus keršto šaukianti nuodėmė? Tai nuodėmė, kuri baudžiama jau čia, žemėje. Nekaltų vaikelių kraujas šaukiasi Dangaus keršto. Dievo rūstybės taurė kybo virš Lietuvos. Ir jeigu ji išsilies, nukentės visi. Gal abortus dariusios moterys verkė kruvinomis ašaromis, išpažino savo kaltes ir yra šventesnės už mus, bet nukentės ne tik jos, bet ir vyrai, ir vaikai. Ir katalikai, ir musulmonai, ir ateistai. Ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Ne tik gyvūnai, bet ir augalai. Nojaus tvano, Sodomos ir Gomoros bei kiti pavyzdžiai mus įspėja. Dėl 50 milijonų negimusių vaikų pralieto kraujo Lietuva yra pavojaus zonoje. Žūsiantys nekalti ar apgailėję savo kaltes eis į dangų. Bijoti nėra ko. Bet jei abortai daromi dėl ekonominių priežasčių, noro turėti storesnį sviesto sluoksnį ant sumuštinio ir geriau gyventi, tai tokiems arba materialistams štai ką patariu: nors ir labai myliu tėvynę, nors ir skatinu moteris gimdyti daugiau vaikų, kad Lietuva neišnyktų, o politikus priimti vaikus nuo pedofilų ir gyvybę ginančius įstatymus, bet dėl teisybės reikėtų visus įspėti – bėkite kuo greičiau iš Lietuvos, nuo Dievo rūstybės, jei dar norite pagyventi šiame pasaulyje. O kur bėgti? Yra dar vienas žemynas – Antarktida, kur nekaltas kraujas nepraliejamas. Arba yra dar trys katalikiškos valstybės, kur įstatymais ginama gyvybė: tai Airija, Malta ir Lenkija. Jei prezidentui Dž.Bušui pavyks pakeisti Aukščiausiojo Teismo kadenciją baigusius teisėjus gyvybę ginančiaisiais ir nekaltų vaikų žudymas bus sustabdytas, bus galima migruoti ir į Jungtines Amerikos Valstijas.

Idealistams siūlau išeitį: mes dar gyvi ir turime Dievo duoto laiko. Turime aktyviai veikti visais demokratiniais legaliais frontais, kad išgelbėtume savo valstybę nuo pražūties. Tam reikia nustoti žudyti nekaltus vaikus ir priimti atitinkamus žmogaus gyvybę, orumą ir šeimą ginančius įstatymus, daryti permaldavimą ir atsiteisimą už šią didžiąją dangaus keršto šaukiančią nuodėmę. Galbūt Dievas ir pasigailės.

O neutraliesiems ar abejingiesiems reiškiu užuojautą, nes nelinkiu jiems to, ką pranašauja poetas Dantė: ,,Labiausiai įkaitintos vietos pragare skirtos tiems, kurie didžiųjų dorovinių išbandymų metu laikėsi neutralumo“.

Kun. Robertas SKRINSKAS,
Domeikavos ir Lapių klebonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija