Atnaujintas 2005 sausio 14 d.
Nr.4
(1305)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Subūrė netekties skausmu
paženklintus žmones

Uteniškė mokytoja Laimutė Sližienė buvo pirmoji, sumaniusi įsteigti tėvų, netekusių savo vaikų, tarpusavio paramos grupę ir palengvinti skausmą tiems, kuriems gyvenimo saulė nustojo švietusi tuomet, kai jų vaikų širdis užpylė šaltos žemės sauja...

Nusprendė įsteigti paramos grupę

Kuomet prieš pusmetį L.Sližienė palaidojo neišgydoma liga sirgusį aštuoniolikmetį savo sūnų, nerado sau vietos. Ilgai vaikščiodavo po kapines, apžiūrinėdama paminklus ir juose iškaltas mirusiųjų gimimo ir mirties datas. „Man atrodė, kad visi tėvai, kurie dėl įvairių priežasčių neteko savo vaikų, yra kaip giminės. Susitikę kalbėdavomės ir suprasdavome vieni kitus iš pusės žodžio. Paskambinau dar dviem tokio pat likimo moterims - Giedrei Eimutienei ir Mildai Urdavičienei. Papasakojau apie Prancūzijoje veikiančias tėvų, netekusių savo vaikų, tarpusavio paramos grupes. Visos pasitarėme ir nusprendėme pačios įsteigti tokią grupę“, -pasakoja Utenos pagrindinėje mokykloje dirbanti L.Sližienė.

Gyventi dėl tų, kurie šalia

Į pirmąjį grupės susitikimą susirinko dvylika ypatingu likimo ženklu – vaikų netektimi - pažymėtų žmonių: dešimt moterų ir du vyrai. Visi bendravo keletą valandų. Susitikimas buvo liūdnas ir sunkus, tačiau ir viltingas, nes žmonės, kalbėję apie savo skausmą, netektį, likimą, prakalbo ir apie gyvenimą - nevalia vien verkti ir skųstis, reikia gyventi, dirbti, eiti į priekį dėl tų, kurie gyvena mintyse, ir dėl tų, kurie šalia, kuriems reikia rūpesčio ir meilės.

„Suprantu, kad mūsų vaikai, mirę jauni pakirsti ligų, žuvę avarijose, nuskendę ar dėl jiems težinomų priežasčių savo valia pasitraukę iš gyvenimo, jau niekada nesugrįš, tačiau atviras pokalbis apie juos teikia stiprybės mums patiems. Rodos, tas skausmas, kuomet netenki savo gyvenimo dalies, savo svajonių, kurias visuomet sieji su vaikais, atima bet kokį tikslą gyventi. Tačiau gyventi privalai, nes liūdnas, užsisklendęs savyje, vienišas ir nelaimingas esi nereikalingas pasauliui. Žmonės tarsi pradeda tavęs vengti, bijo su tavim kalbėtis, vengia juokauti ir juoktis, -sako L.Sližienė. - Netektis uždeda skausmo ženklą visam gyvenimui“.

Į susitikimą susirinkę įvairaus amžiaus žmonės nuo 30 iki 80 metų kalbėjo apie tolesnį savo gyvenimą su amžinu skausmu širdyje.

Trūksta psichologinės literatūros

Nelengva atsakyti į klausimus, kasdien neduodančius ramybės: kodėl ir už kokias kaltes Dievas ir likimas siuntė tokius išbandymus, kodėl pasirinko būtent tuos, o ne kitus žmones, kodėl ant trapių žmogaus pečių uždėjo kryžių, kurį nešti nepakeliamai sunku?.. Beveik visi į susitikimą atėję tėvai po vaikų mirties ieškojo psichologų pagalbos, tačiau sakė, kad ji nepakankama. Vaiko mirtis - ypatingas įvykis ir tokios netekties neįmanoma užpildyti kasdieniais rūpesčiais.

„Šia tema literatūros lietuvių kalba beveik nėra. Gal tik etnokultūrologas Aleksandras Žarskus plačiau yra kalbėjęs apie tai. Aš daug skaičiau prancūziškai, verčiau žurnalus ir knygas, gavau straipsnių iš užsienio. Skaitymas man labai padėjo išgyventi sūnaus netektį, - dalijasi mintimis L.Sližienė. - Žmonės atjaučia ir supranta, tačiau negalima vien guostis ir skųstis. Negalima sakyti - aš esu nelaiminga, tai būkit nelaimingi ir jūs. Privalau kabintis į gyvenimą.“

Ketina tapti nevyriausybine organizacija

Ateityje tėvų, netekusių savo vaikų, tarpusavio paramos grupė ketina tapti nevyriausybine organizacija, kviestis į susitikimus gydytojus, psichologus, dvasininkus, kultūros ir meno žmones. Skausmas, sujungęs šiuos žmones, toks pat didelis kaip ir gyvenimo geismas - būti tarp kitų ir būti reikalingu kitiems, apkabinti, paguosti, išsikalbėti, eiti į priekį...

„Mūsų mirę vaikai gyvens mūsų širdyse, kol mes gyvensime žemėje. Ir tikriausiai kasdien nešiosimės savyje keistą kaltės jausmą, kurio neįmanoma paaiškinti - kaip ir daugelio dalykų mūsų buvime šiame trapiame pasaulyje”, -įsitikinusi L.Sližienė.

Moteris užmezgė ryšį su jaunu režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu, sukūrusiu dokumentinį filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą”. Menininkas atsiuntė savo eilėraščių bei padėką už nuoširdų atsiliepimą apie jo filmą, nagrinėjantį žemiškojo pasaulio ryšius su Amžinybe.

Tėvų, netekusių savo vaikų, tarpusavio paramos grupė renkasi kiekvieno mėnesio paskutinįjį ketvirtadienį, 17 valandą, Utenos pagrindinės mokyklos bibliotekoje (kitas susitikimas įvyks sausio 27 dieną). Telefonas pasiteirauti 8 615 25190.

Uteniškėms moterims įdomu žinoti, ar yra daugiau tokių paramos grupių Lietuvoje, kaip jos veikia, kaip planuoja savo darbus. Moterys mielai pasidalys patirtimi ir padės tiems, kuriems jų pagalbos tikrai reikia.

Rūta JONUŠKIENĖ

Utena

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija