Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Valstybė turi tarnauti žmogui

Valdas Adamkus,

Lietuvos Respublikos prezidentas

Penktadienį vakare į Seimo plenarinių posėdžių salę susirinkę Nepriklausomybės atkūrimą paskelbę signatarai, šalies vadovai, parlamentarai ir visuomenės atstovai paminėjo 15-ąjį Kovo 11-osios gimtadienį

Didžiau prasminga, kad šiandien šioje istorinėje salėje esame visi kartu: Seimo nariai, visuomenės atstovai ir Nepriklausomybę paskelbę Kovo 11-osios Akto signatarai. Mūsų žvilgsniai šiandien krypsta ypač į buvusios Aukščiausiosios Tarybos narius, kuriuos išrinko Lietuvos žmonės, kurie drąsiai vykdė tautos valią, balsavo už Nepriklausomą Lietuvą. Tuo pačiu su jumis, mielieji, balsavo kartu ir visa Lietuvą. Šiandien jūs, Seimo nariai, iš šios, tos pačios salės gavę Kovo 11-osios įgaliojimus, vykdote ir įgyvendinate Kovo 11-osios Aktą. Kovo 11-osios Aktas reiškė daugiau negu formalų Nepriklausomybės atkūrimą. Išsivadavo Lietuvos žmonių dvasia.

Verslininkai renka vietą
Kauno sporto rūmams

Regimantas PILKAUSKAS,

kraštovaizdžio architektas

ANBO skrydis virš Kauno 1932 metais. Po lėktuvo sparnais – Nemuno sala, kurioje planuojama statyti sporto rūmus

Miestų planavimas yra sudėtinga visuomenės veiklos sritis. Joje dalyvauja įvairių sričių specialistai: architektai, inžinieriai, ekonomistai, gamtininkai, savo nuomonę pareiškia visuomenė, o planus priima ir tvirtina politikai. Miestų planais domisi ne tik žemės savininkai ir naudotojai, bet labiausiai investuotojai, kurie nori žemės įsigyti. Daug verslininkų siekia pasilengvinti savo verslo sąlygas, todėl stengiasi tapti politikais: Seimo nariais, savivaldybių tarybų nariais, merais, premjerais ir pan. Šie postai padidina galimybes iš esmės daryti įtaką miestų planavimui, po to vieniems arba su partneriais užvaldyti vertingiausius miesto žemės sklypus.

Kelionė rašytojo gyvenimo vingiais

Atviras pokalbis su poetu Robertu Keturakiu septyniasdešimtojo gimtadienio proga

Poetas Robertas Keturakis Autoriaus nuotrauka

Gerbiamas rašytojau, esate Lietuvos literatūros dalis. Šį pasaulį išvydote daugiavaikėje mažažemio, doro valstiečio šeimoje. Dirbote visus įmanomus darbus tėvų ūkelyje, esančiame Kauno pašonėje. Papasakokite apie savo kelią. Kas paskatino pirmuosius žingsnius į literatūrą?

Galėčiau papasakoti apie vaiko, augusio didelėje šeimoje (su Tėčiu ir Mama mūsų buvo gražus devynetukas), pranašumus palyginti su tuo likimo ir tėvų nuskriaustuoju, kurį sekioja vien šuo arba katė. Tai būtų ilga ir įdomi kalba, bet mūsų laukia dar visa tankmė klausimų, todėl čia stengsiuosi kalbėti trumpai.

Odė aktoriui, režisieriui, pedagogui

Dr. Aleksandras GUOBYS

Dr. doc. Petras Bielskis

Kai mąstau apie dr. doc. Petrą Bielskį, šitą garsų Lietuvos teatro žmogų, visuomet iškyla XX amžiaus lietuviškos kultūros žavingasis fenomenas, kuris amžininkui buvo negailestingas, o drauge ir linksmas, dramatiškas, sklidinas ašarų ir juoko.

Tik pamanykite: jaunutis Petras – tas būsimasis, pasak D.Poškos, „mužikas žemaičių ir Lietuvos“, rašo gražius, tautiškai nuspalvintus eilėraščius, o sovietų valdžia už tai jam „dovanoja“ net 25 metus. Kalėjimo! Bet staiga „atšyla“ sovietų žemė ir Petrui užtenka tik trejų su puse metų Komijos dangaus ir žvaigždžių. Humoristas tas Nikita Sergejevičius, kiek vėliau pasakys Petras.

Kančių išvagotais tremties keliais

Benjaminas ŽULYS

Ekspedicijų dalyviai – dokumentinio filmo operatorius Gintautas Alekna, Felicija Kazlėnienė ir Antanas Sadeckas

Tą popietę Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus salė buvo pilnutėlė. Čia įvyko ekspedicijų į Sibirą lietuvių tremties keliais penkiolikos metų minėjimo iškilmės. Jose taip pat buvo pristatyta šių ekspedicijų organizatoriaus Antano Sadecko tremties paveldo dokumentų rinkinys – knyga „Tėvyne, ilgesy miriau“. Tai jau trečiasis šio autoriaus leidinys, skirtas mūsų tremtiniams, patyrusiems skausmą, neteisybę, prievartą, sovietinį nuožmumą. Apie tai susitikime kalbėjo kai kurie buvę tremtiniai, tuomet dar vaikai, dabar garbaus amžiaus žmonės, gerai menantys anuos laikus.

Paskutiniojo Lietuvos partizano gyvenimo ir mirties pėdsakais

Vytautas BAGDONAS

Partizano Antano Kraujelio paskutines gyvenimo akirmirkas menančiu namu rūpinasi uteniškis Albinas Pinkevičius kuris apgailestauja, kad pastate taip ir nebuvo įrengtas muziejus

Molėtų rajono savivaldybės kieme stūkso paminklinis akmuo, ant kurio užrašas skelbia, jog šis paminklas skirtas 1949-1965 metais už Lietuvos laisvę kritusiems partizanams atminti.

Lietuvos istorija besidomintys jauni žmonės pasakytų, jog yra įvelta klaida: esą Aukštaitijoje partizaninis judėjimas baigėsi apie 1952-1953 metus. Būtent tuo metu partizanų būriai buvo masiškai sunaikinti, kovotojai suimti, kalinami, išžudyti ar tremiami, kai kurie miško broliai geranoriškai pasidavė valdžiai ir legalizavosi. Tačiau molėtiškiai, paminkle įrašę 1965-uosius metus, nė kiek neapsiriko. Ne vienas vyresnio amžiaus Molėtų, Utenos, Anykščių rajonų gyventojas galėtų patvirtinti, kad dar ilgai atokiausiuose kaimuose, tolimuose sodžiuose pasirodydavo likęs vienintelis Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje partizanas Antanas Kraujelis.

Kaunui privalu tinkamai įamžinti Kęstučio Genio atminimą

Albinas TAMAŠAUSKAS

Aktorius ir poetas Kęstutis Genys

Žymus aktorius ir poetas, Laisvės šauklys Kęstutis Genys gimė 1928 metais Kaune, čia mokėsi ir baigė „Saulės“ gimnaziją. 1944 metais, artėjant sovietinei armijai, du vyresnieji Kęstučio broliai pasitraukė į Vakarus ir vėliau persikėlė į Australiją. Baigęs gimnaziją, 1946 metais K.Genys įstojo į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (KVVD) Istorijos-filosofijos fakultetą. Čia mokėsi dvejus metus. Tuomet jų šeima slėpė Kęstučio mamos brolį partizaną K.Skalandžiūną. Saugumui jį areštavus, Genių šeima, bijodama represijų, išsiskirstė ir išsislapstė. Kęstutis apsigyveno pas draugą. Kaip tik tuo metu, kai juo ėmė intensyviai domėtis saugumas, į Kauną atvyko būsimoji teatro direktorė V.Motilevska rinkti studentų grupę teatro studijoms Maskvoje. Pasinaudodamas ta proga, K.Genys, sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus, išvyko studijuoti į Maskvos A.Lunačarskio teatro meno institutą.

Lietuviško žodžio puoselėtoja

Renginio vedėja Aldona Ruseckaitė su rašytojos Petronėlės Orintaitės vaikaite Irena Daina Januta iš JAV

Vasario 21 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko išeivijos rašytojos, memuaristės, kilusios iš Zanavykų krašto, Petronėlės Orintaitės-Janutienės 100-mečio paminėjimas. Šiame renginyje, kaip jau vėliau pasakys Danutė Vailionytė, P.Orintaitė išryškėjo visa savo asmenybe. Jos gyvenimą ir kūrybą pristatė literatūrologė Dalia Striogaitė, akcentavusi rašytojos giluminio ryšio su savo giminės Lapatotuose šaknis, leksikos turtingumą, kaimo buities gyvastingumą, tvirtumą ir išmintį. Kalbėjo apie jos mokytojavimą ir plačią kultūrinę veiklą mokyklose Šiauliuose bei Kaune. „Principinga, aštri, nenusileidžianti kaip Orintaitė“, – taip apie ją sakydavo. Pranešėja, tarp kitų, minėjo ir citavo jos prisiminimų knygą apie S.Nėrį „Ką laumės lėmė“.

Kreivų veidrodžių karalystėje

Petras KATINAS

Gerai įmitusios, gražiai apsirengusios, tačiau mažai raštingos ir nepaprastai apsukrios moteriškės, pasiskelbusios raganomis, burtininkėmis, Taro kortų žinovėmis, bioenergetikėmis, ekstrasensėmis, plūste užplūdo komercinių televizijų ekranus. Tarsi skėriai. Ir dėsto savo „mokslus“ nuo ryto iki vakaro. Per pertraukas – tarp kvailų amerikietiškų komedijų ir dar kvailesnių meksikietiškų serialų. Ir ne tik. Jų vis dažniau jau pasirodo ir Nacionalinėje televizijoje, netgi kalba per valstybinį radiją. Įsibėgėjo visuotinis naivių žmonelių mulkinimo, tikriausiai kažkieno gerai apgalvoto, dar vienas nupilietinimo procesas.