Atnaujintas 2005 balandžio 6 d.
Nr.26
(1327)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Du nauji leidiniai apie Radviliškio kraštą

Kraštotyrinės literatūros lentyna apie Radviliškio rajoną ne tokia jau tuščia. Skaitytojai naudojasi knygomis: Vytautas Pakštas. „Dvidešimtojo amžiaus Šeduva“ (Vilnius. Margi raštai, 1997), „Daugyvenės kraštas“ (parengė prof. Vytautas Šernas. Kaunas. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998), „Baisogalos valsčiaus kaimai ir sodžiai“ (parengė m.dr. Elena Šveistienė. Panevėžys. UAB Nevėžio spaustuvė, 2000), Viktoras Bartkus „Prie Šušvės vidupio“ (Šiaulėnai, 2002) ir kiti leidiniai. Šiuo metu fondą papildė dar du nauji leidiniai. Tai monografija „Šiaulėnai“ ir kultūros ir istorijos leidinys „Radviliškio kraštas“.

Monografija „Šiaulėnai“– tai išsamus Šiaulėnų krašto kultūros, jos paveldo metraštis. Pratarmėse – Antano Čepononio, Irenos Seliukaitės ir Aleksandro Šidlausko įžanginiai žodžiai.

Marijona Birutė Kudulytė-Navakauskienė išsamiai ir profesionaliai skaitytojus supažindina su aptariama vietovės gamta, geografija, paviršiaus formavimosi laikotarpiais, geologinių sistemų sluoksniais, naudingomis iškasenomis, vyraujančiu klimatu, dirvožemio savybėmis, saugomomis teritorijomis, skubančiomis upėmis, upeliukais, Šiaulėnų žemės puošmena – miškais, augalija garsia aukščiausia kalva Viliošų miške (187,3 m). Šiaulėnų krašto istorijos praeitis apžvelgta tik iki 1915 metų (autorius Kazys Misius). Pateikiamos seniausios žinios apie Šiaulėnus ir jų savininkus Kontautus, Kęsgailas, Šemetas, Liandsbergius. Svarbiausieji XIX amžiaus istoriniai įvykiai – 1831 ir 1863-1864 metų sukilimas – neaplenkė ir Šiaulėnų krašto. Adomas Bitė, 1863-iųjų sukilimo dalyvis, būrio vadas, gimė Belazoriškio kaime (Legečių vls.).

Šv. Onos bažnyčia – neatsiejamas dvasinių vertybių paveldas visų laikų ir kartų gyventojams. Manoma, kad ji pastatyta 1514 metais. Kilus reformacijai, aktyvus jos šalininkas Merkelis Šemeta nusavino Katalikų Bažnyčios turtus ir 1551-aisiais Šiaulėnuose įsteigė evangelikų reformatų bažnyčią. 1612 metais maldos namai vėl sugrąžinti katalikams.

Mokyklos istoriją gražiai apžvelgia Vytautas Jarašiūnas ir Almonė Sakalauskienė. Jos įkūrimo pradžia – 1805 metais, kada prie Šiaulėnų bažnyčios įsteigta pirmoji parapinė pradžios mokykla. Išsami mokyklos istorija pasakoja apie jos augimą. 1990 metais Šiaulėnų vidurinei mokyklai suteiktas kraštiečio, žymaus pedagogo, rašytojo, visuomenės veikėjo Marcelino Šikšnio vardas.

„Praeities“ skyriuje apžvelgiami išnykę apylinkės kaimai, pateikiami pasakojimai apie buvusias vietoves. Pasakojama ir apie sovietmečio statybos gigantą – Šiaulėnų tarpkolūkinį kiaulių auginimo kompleksą, kuris pradėjo veikti 1977 metais.

Šiaulėnų kraštas garsus Balio Buračo gimtine. Leidinyje daug dėmesio skiriama šiam žymiam kraštotyrininkui, fotografui, kurio nuotraukos puošia knygą. Trumpa biografija ir veiklos aprašymas supažindina su šviesuolio gyvenimu. Dirbta daug. Jau 1941 metais jis buvo surinkęs apie 4200 dainų, 7600 smulkiosios tautosakos pavyzdžių, 6400 margučių kolekciją, 800 lietuvišką tautinių juostų. Fotodokumentų kolekciją sudarė 18200 negatyvų, apie 35000-36000 pozityvų. Lietuvos fotografai pripažįsta, kad jų kūryba išaugo iš B.Buračo kaimiškųjų fotografijų tradicijų, menininko nuotraukų dokumentiškumo. Tai kaimo vaizdinės atminties metraštininkas, sustabdęs kaimo žmonių gyvenimo akimirkas. B.Buračo darbai – dokumentiškai tikslios, etnografinės nuotraukos. Gimtoji žemė – neišnykstanti vertybė – B.Buračo nuotraukose kalba archyvinių dokumentų kalba.

Monografijoje plačiai supažindinama su tradicine krašto kultūra. Pirmiausia kalbama apie medinę Šiaulėnų apylinkės kryždirbystę. Supažindinama su kalvystės amatu, valgymo papročiais, kasdieniais ir šventiniais valgiais, indais ir įrankiais, vasaros darbais ir šventėmis, papročių kaita, religiniu auklėjimu šeimoje, pateikiama liaudies medicinos patarimų, Šiaulėnų krašto poetų kūrybos. Spausdinamas kultūros vertybių sąrašas, supažindinama su kultūros namų veikla nuo 1956 metų, miestelio bibliotekos istorija, krašto muziejumi (įkurtas 1996 m.), sportiniu gyvenimu.

„Kiekvienam nors po žodį paskirkim“ – Pranciška Kazlauskaitė prisimena žymiausius krašto žmones. Tai – miestelio ir apylinkės krašto istoriją kūrę šviesuoliai, supažindinama su kraštiečių trumpa biografija, svarbiausiais veiklos rezultatais. Knygoje aptariamas kalbos etiketas, dažnuminis apylinkės vardų sąrašas, pateiktas didelis dainuojamosios, pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos pluoštas.

Šykšti krašto istorija (išsamiai kalbama tik apie Šiaulėnų miestelio istoriją iki 1915 metų). Labai stinga XX amžiaus Šiaulėnų krašto istorijos tautos politinių įvykių kontekste ir šiaulėniškių dalyvavimo juose. Monografija „Šiaulėnai“ – kraštotyrinis ekspedicijos darbo vaisius. Knygos leidėjai, matyt, neturėjo tikslo priminti XX amžiaus Šiaulėnų krašto istoriją, nes sunku patikėti, kad per devynerius metus nesuspėta parašyti šio skyrelio.

Geranoriškumas visada pridengia netobulumus. Taip yra ir šį kartą – gražu, malonu, prasminga, būtina susipažinti ypač Šiaulėnų krašto žmonėms.

* * *

Žurnalas – istorijos leidinys „Radviliškio kraštas“. Leidėjai apie šį leidinį:

Antanas Čepononis, Radviliškio rajono meras: Šis leidinys – tai pirmas bandymas išleisti publicistinį, kultūrinę ir istorinę reikšmę turintį periodinį leidinį apie Radviliškio kraštą. Tokio žurnalo, kuris savo temomis aprėptų praeitį ir dabartį, pasigesta seniai, trūko ir istorinių žinių apie Radviliškio kraštą, žymius žmones, istorinę vertę turinčius paminklus. (…) Tikiuosi, šis leidinys gyvuos tol, kol žmonių širdyse išliks pagarba savo istorijai, savo kultūrai, savo krašto žmonėms. Manau, kad žurnalas – gera galimybė kaupti duomenis apie Radviliškio kraštą, jo žmones, todėl ateityje galime tikėtis ir Radviliškio krašto enciklopedijos.

Aldona Januševičienė, Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė: Kas yra krašto istorija? Tai tautos istorijos dalis. Regionų, tautų, net mažiausių genčių patirtis formuoja visuomenę – pasaulio istoriją. (…). Lietuvių kultūra unikali ir savaiminga, kultūrologų manymu, negretintina nei su rytietiškąja, nei su vakarietiškąja. Mes turime savitą baltų dvasinės raidos kelią (…). Dar prieškariu rajone būta bandymų puoselėti leidybos tradicijas. Deja, 1932–aisiais sušvitusi J.Šato „Šiaurės žvaigždė“ trumpai tegyvavo… Tebus „Radviliškio kraštas“ pirmasis bandymas įgyvendinti dešimtmečius brandintą kraštiečių sumanymą. Naujasis leidinys kviečia susipažinti su mūsų rajono istorija, kultūros paveldu, žymiausiais jame gimusiais, dirbusiais, gyvenusiais žmonėmis, šių dienų aktualijomis…“

Pirmajame žurnalo numeryje publikuojama tik dešimt straipsnių. Tačiau jie įvairūs savo tematika, parengti profesionalų, aktualūs mūsų metui. Visų publikacijų autoriai – žymūs Radviliškio krašto žmonės, gyvenantys Radviliškio rajone arba priklausantys kraštiečių bendrijai.

„Gyvenimas be atvangos“ – jame Jonas Linkevičius pasakoja apie Baisogalos vaistininką Petrą Bložę, jo šeimą, jos likimą.

„Širdies šilumą dalinsiu – tarsi skolą gyvenimui grąžinsiu“ – Regina Vaitkevičienė kalba apie kito Baisogalos šviesuolio, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario Stasio Gentvilo septintosios knygos „Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje“ pristatymą kultūros namuose.

J.Linkevičius prisimena kraštietę dailininką Genovaitę Žilinskaitę, kurią neseniai palydėjo į Amžinybę Vilniuje.

Kita publikacijų grupė – krašto istorija tautos istorijos, kultūros kontekste.

„Kur buvo Tendžiogalos valsčius?“ – Egidijus Prascevičius, remdamasis istoriniais dokumentais, atsako, kad „didelė dalis dabartinio Radviliškio rajono priklausė Tendžiogalos valsčiui, kuris apėmė Šušvės vidupį su intaku Berže. Valsčiaus teritorija ėjo nuo Ažytės, Šušvės intako (Kėdainių r.), apėmė Vosyliškio, Beinoriškio, Vaitiekūnų, Grinkiškio, Šaukoto, Pašušvio, Giedraičių, Minaičių, Legečių, Miežaičių apylinkes, siauru ruožu tęsėsi net iki Radviliškio. Istorinio Tendžiogalos valsčiaus centru šiandien būtų galima laikyti Grinkiškį“.

Mečislovas Jučas straipsnyje „Senoji Baisogalos parapija“ supažindina su beneficija, kalba apie pirmąją bažnyčią ir parapiją, kuri buvo įsteigta 1539 metais karaliaus Žyginanto I fundaciniu aktu, parapines mokyklas ir šventes, Baisogalos bendruomenės mokytus žmones (XVII – XVIII a.), dvi parapijos – Palonų ir Pociūnėlių – filijas, priklausymą valstybinio dvaro administracijai.

Radviliškio V.Kudirkos vidurinės mokyklos istoriją primena Vytautas Matuzas ir Eugenijus Kantauskas.

Audra ir Klemas Indrėkai tyrinėja Grinkiškio seniūnijos vardus. Šiame straipsnyje aptariami suregistruoti bažnytiniame archyve duomenys apie pakrikštytų vaikų vardus, tų vardų populiarumą.

„Chorų veikla Šeduvoje“. Ją pristato Vytautas Pakštas. Prisimenami žymiausieji vargonininkai, jų svarbiausieji veiklos bruožai. Publikacija iliustruota nuotraukomis. Apie Giedraičių vėjo malūną pasakoja Aleksandras Šidlauskas. Paskutiniuose žurnalo puslapiuose pateikiama 2003 metų kultūros kronika.

Laima Macytė

 

Šiaulėniškių tautosaka (iš monografijos ,,Šiaulėnai“)

 

Patarlės ir priežodžiai

Ir šventu paliksi, vis vien neįtiksi.

Ištarei žodžius, pilniavok lig galiu.

Tėvų duoną valgo, tai ko mokslų neužbaigt.

Svečias – nevalninkas: kaip jam sako, taip turi daryt.

Išmetei sava žodį an kita, nukris an tava giminės.

Vaikeliai, jum laikas žydėt, o mum jau laikas pūt.

Be Dievo valios ni plauks ne galvos.

Daug norėsi – maž turėsi.

Kad i galvoji, kad šiandien mirsi, ale galvok,

ką rytoj dirbsi.

Galiu ait par pasaulį škurliuota, murliuota, svarbu,

kad čia (rodo į širdį) nebūtų kraujuota.

Tarpe maldų ir pakūtų gerų darbų tur būti.

Jei kalts – patylėk, jei nekalts – pakentėk.

Jei paklysi, tai ir atitaisysi.

Dievas neduoda per didelio kryželio, o tokį,

kokį paneši.

Jei pasitikėsi, tai ir turėsi.

 

Rugių varpos

Etiologinė sakmė

Buvo toki metai derlingi, geri. Labai užauga javai. Ir varpas dideles, labai daug. Pasidare labai šlapia, o žmones duonos nebeturėjo kur dėt, tai pradėje su duona takus grįst. Daugiau Dievas supyka, padare tokius prastus metus – visai nieko nebuvo. Tai žmones pradėjo Dievo prašyt, melst, kad duotų, kad varpos rugių nors tokes būtų, kiek šuva gali apžiot. Nu, tai Dievas dabar dave tokias varpas. Tokes varpas rugių yra, kiek šuva apžioja.

Janina Čepaitienė, 71 metai

Aušrėnų kaimas

 

 

Augin tėvas sūnelį

Daina

Augin tėvas sūnelį,
Dailų gražų bernelį,
Ojoj va jojoj,
Dailų gražų bernelį.
       Jis norėtų ženytis,
       Nedrįst tėvui sakyti.
       Ojoj va jojoj,

       Nedrįst tėvui sakyti.
Iš Akmenės – visos senės,
Iš Papilės – visos žilės.
Ojoj va jojoj,
Iš Papilės – visos ži(lės).
       Šidlaviškės davatkėlės,
       Jom suknelės naminėlės.
       Ojoj va jojoj,
       Jom suknelės naminė(lės)
Tytuvėnų nien namo,
Ger su vyrais karčemo.
Ojoj va jojoj,
Ger su vyrais karčemo.

       Šiaulėniškės – gaspadinės,
       Jom suknelės čerkasinės
       Ojoj va jojoj,

       Jom suknelės čerkasi(nės).
Radviliškė nieka būtų,
Kad sijonus ilgus siūtų.
Ojoj va jojoj,
Kad sijonus ilgus siū(tų).

       Užtat juos trumpus siuva,
       Kad kartūno mažai būna.
       Ojoj va jojoj,
       Kad kartūno mažai bū(na).
Baisogalės būtų diktos,
Visa bėda, kad jos piktos.
Ojoj va jojoj,
Visa bėda, kad jos pik(tos).
       Pašušvietės būtų dailios.
       Prie berniukų labai smailios.
       Ojoj va jojoj,
       Prie berniukų labai smai(lios).
Jos, pamačiusios berniuką,
Pasistiepia po biškiuką.
Ojoj va jojoj,
Pasistiepia po biškiu(ką).
       Žaiginy nebuvau,
       Apie janas nežinau.
       Ojoj va jojoj,
       Apie janas nežinau.

Teodora Krikščiūnienė-Janutytė,

71 metai

Šiaulėnai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija