Atnaujintas 2005 balandžio 6 d.
Nr.26
(1327)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ėjimas didžiosios paslapties link

Eglė PEREDNYTĖ

Skulptorius Leonas Strioga
Aliaus Koroliovo (ELTA) nuotrauka

... Jis užkūrė man židinį, ir iškart pasidarė šviesiau – nuo ugnies ir buvimo su juo. Jis kalbėjo. Daug kalbėjo. Aš tylėjau. Klausiaus.

Lyg lietus lijo mintys, skubėjau rašyti ir laukiau, kad staiga atsivers man gelmė, kurios dar nepatyriau...

Leonas Strioga. Jo paroda „Atmintis“ Kauno paveikslų galerijoje.

Tėvas, Motina, Tėvynė, medis, pareiga, tikėjimas – tai esmės. Jo gyvenimo ir kūrybos esmės. Lietuva, Latvija, Estija, Rusija, Lenkija, JAV, Suomija, Izraelis, Italija... Tiek pasaulio jau matė jo darbai.

„Mykoliukas“, „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“, „Ant motinos nušveistų grindų belaukiantis šunelis“, „Ant motinos nušveistų grindų vaikiški bateliai“, „Virš motinos nušveistų grindų nuvilnijo volungės giesmė“, „Rugio dalia – mano dalia“, „Kančios žiedai“, „Žmogaus Sūnus“, „Atviraširdis“, „Ožkos medaus akys“, „Strazdelis“, „Poeto J. Aisčio portretas“... Galėčiau vardyti ilgai – žinomus ir įaugusius į širdį ir dar nežinomus, neatsivėrusius Leono kūrinius.

Parodos atidarymo metu buvo ištarti žodžiai, kuriuos seniai nešiojausi savo širdyje: „Tai yra poezija“. Taip, tai yra poezija, Leonai, ir jūs esate poetas, neparašęs nė vienos eilutės – rašęs kirviu ir kaltu, rašęs medyje. „Nenuilsta tas kirvukas, tas kaltelis...“ – juokauta parodoje. Nenuilsta Leonas, nenuilsta – nenuilsta dalytis. „Aš savo darbais noriu sau prisišaukti bendraminčių. Kai sutinki bendramintį, bendrasielį – toks smagumas!“

„Leonas galvą lenkia prieš savo gentį“, – sakė parodos pristatytojai. Ši paroda skirta jo mamos šimto metų jubiliejui. Seniau buvo surengta paroda ir jo tėvui, kuris buvo medžio meistras. Čia Leono talento šaknys. Visi trys Leono broliai – taip pat linkę į meną, bet Leonas – žinomiausias iš jų visų, jį jau galima vadinti klasiku.

L. Striogos kūrybą reikia pajusti. Neretai žodžiais per sunku įvardyti, kas yra jo kūriniai – čia jau reikia ne tiek proto šviesos, kiek širdies atvirumo. „Pagrindų pagrindas yra meilė. Jei sugebi gėrėtis, džiaugtis – dar gyvas,“- sakė skulptorius.

Toks tylus, bežodis kalbėjimas – be savęs demonstravimo, be ekscesų... Pakvietimas į savo širdies šventovę. Ar priimsime, ar suprasime? Vienumos ilgesys, o kartu ir pilnatvės, bendrumo: „Aš – daugiau vienišius ne tik dėl mano būdo, bet ir dėl klausos aparato. O kartu ieškau galimybės atsiverti ir susilieti su kitu žmogumi. Tas negalėjimas su juo susilieti – impulsas kūrybai“.

„Išėjau kaip po išpažinties“, – pasakė viena moteris, išėjusi iš Leono parodos. „O kitas ateina, pakelia koją, apsisioja ir išeina... Yra ir tokių,“ – guodėsi Leonas. – Aš noriu švaros. „Būkite švarūs ir ateikite pas mane“, – sakė Kristus“.

Kaip gimsta kūryba? „Pirmiausia – vidinis ilgesys, po to – įvykis, tekstas, muzika, prisilietimas prie žmogaus ar gyvulėlio. „Mano darbai – tai, apie ką svajoju“. Gal jis susikuria savo pasaulį? „Tai ne vien tik mano pasaulis – tai daugelio žmonių pasaulis.

Pats tobuliausias ir gražiausias žiedas – kančios. Vadinu save liūdnu optimistu... Mano kančia – ne žlugdanti, o pakelianti – viltinga kančia. Svarbu, kad ji tavęs nesunaikintų. Jei tau blogai, pagalvok, kam dar blogiau – ir išsigydysi. Savo kančia gėrėtis ir grožėtis – labai blogas dalykas“, – sako menininkas. Kartą jis savo draugo paklausė, ar tas sutiktų iš naujo nugyventi savo gyvenimą. Šis atsakė: „Ne – nieko gero jame nebuvo“. O L.Strioga atsakė, kad pakartotų – su visomis kančiomis, bjauriausiomis ligomis.

„Gyvenimą nugyventi yra menas. Nežinau, kas man svarbiau, – ar menas gyventi, ar kapoti medį. Tik žinau, kad nenoriu meluoti. Labiausiai nemėgstu kaukėtų“, – sako L.Strioga.

„Jei žmogus artėja prie žmogaus, darosi žmoniškesnis, tai jis kartu artėja ir prie Dievo. Dievo pagrindinis uždavinys – kad žmogus būtų žmogiškas.“ Leonas sakosi esąs nepraktikuojantis katalikas. „Nepriimtini man tie ritualai. Aš kuriu savo. Bet Dievu tai tikiu“, – tokia jo nuostata.

Jaukiuose Leono ir Dalės Striogų namuose mane nustebino absoliuti tvarka. Kiekvienas daiktas čia turi savo vietą. Dalė pakvietė mus pietų. Jaukioje virtuvėlėje valgiau Leono žmonos keptą sveikuolišką duoną, ypatingąsias Leono salotas, jo mėgstamą rūkytą žuvį.

Paklaustas, ar esąs laimingas, tuoj atsako: „Aš esu laimingas žmogu. Turiu žmoną, sūnų, anūkų... Bet svarbiausia – turiu Lietuvą. Čia mano šaknys, šaltinis kūrybai. Pasauliu negaliu skųstis – aš myliu jį, kad ir koks jis būtų. Medis – gyvenimo pavyzdys, stabilumas. Medis – Lietuva. Medis – pagonybė. Medis – tėvo drožiniai, paliesti motinos dainų“.

„Ėjimas didžiosios paslapties link – dabartinis Leono kūrybos etapas“, – tai žodžiai iš parodos atidarymo.

Parodos metu Dalė skaitė Leono mamos laiškus, rašytus savo vaikams 1950 ir 1952 metais. Ji tik porą savaičių mokėsi mokykloje, tačiau ne tai svarbu – svarbiausia, kad šie laiškai spinduliuoja Meile. „Aukščiausia meilė – motinos ir tėvo – jie gyvybę už vaikus atiduotų“, – sakė man Leonas. „Brangūs mano vaikai...“ – laiške tyliai kreipiasi į savo sūnus mama. Čia telpa viskas – ir rūpestis, ar jie pavalgę, ar šiltai apsirengę, ir skaudus ilgesys – vaikams palikus namus, nesinori net gyventi... „Brangūs mano vaikai...“ – vis skamba sūnaus širdyje visą gyvenimą. „Sudie, bučiuoju tūkstančius kartų...“ Sudie ir ne sudie – tai, kas tikra, nemiršta.

„Aš dar nepavargau... – sakė man Leonas. – Man dar įdomu gyventi. Yra gyvenime daug blogio, bet nebūtina apie tai kalbėti. Yra ir gero, tik nesimato – gėris, grožis – tylus, užsidaręs, bet jo yra daug.

Iš vieno žmogaus klausimo gali suprasti, ar tai tavo žmogus. Daug draugų turiu, bet kad būtų širdies draugas... Visada kažko trūksta – aklo pasitikėjimo vienas kitu. Išsiskirdavau su žmonėmis nekerštaudamas – „Tu ne mano žmogus“, – ir viskas, nenoriu su tavimi bendrauti.

Gyvenimas daugeliu atvejų baisus, bet ir gražus. Visur gali pamatyti gerų dalykų, jei žvelgi atvira širdimi.“

Atsisveikinome... Taip nenoriai iš ten išėjau! Lauke skalijo šuo, buvo šalta, bet nešiausi kažką širdyje – tai, kas liko po mudviejų pokalbio. Kiek jis man atsivėrė – šis pasaulinio garso skulptorius, nepraradęs kuklumo ir širdies paprastumo

Ir prisiminiau jo žodžius: „Kartais kitas žmogus geba atskleisti tavyje tai, ko nė pats nežinojai turįs. Prisiglaudžia, palaiko ranką, į akis pažiūri – ir viską pasako be žodžių“.

Kaunas

Paroda „Atmintis“ veiks

iki balandžio 17 dienos

Kauno paveikslų galerijoje

(K.Donelaičio g. 16).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija