|
Tėvo dienai birželio 5-ajai
Žodžiai Tėvui
Iš rengiamos esė knygos Ataudai
Alfas PAKĖNAS
Ką aš žinojau apie savo tėvą?
Apie jo dvejones, Dievo ilgesį, bergždžią
santaikos ieškojimą?
Kas bus, jei aš neteksiu savo tėvo, jo net
nepažinusi?
Mano kryžkelės bus ten, kur bus mano tėvo
kryžkelės; mano neramybė bus tik tąsa nesibaigiančios mano tėvo
neramybės. Tos pačios, kurioj aš prasidėjau.
Birutė Pūkelevičiūtė.
Aštuoni lapai
Ką aš žinojau apie savo tėvą? Šito kiekvienas galime paklausti savęs. Klausti daugybę kartų.
Prisiminti tai, ant ko jau nusėdo laiko dulkės.
Prisiminti tai, kas, atrodo, jau užmiršta, bet visados gyva tavyje. Prisiminti išėjimą iš namų ir visus sugrįžimus tėviškėn. Nuolatos jausti tėviškės nostalgiją.
Kažkada klausinėjau draugų, ieškojau žodynuose, ką reiškia šis žodis. Jį priėmiau iš karto tarsi Komuniją. Kai tik išgirdau. Dar gerai nežinodamas jo prasmės. Tas žodis man ilgai buvo giliu slėpiniu, kol nesuvokiau jo savo dvasia, pačiu savimi, savo klaidžiu gyvenimu, savo vaikiška meile Dievui. Savo sugrįžimais namo iš tolimo kelio.
Sugrįžimas man visados primena tėvą ir tėviškę. Ten esu palikęs dalį savęs. Pergyvenęs tėviškės istoriją.
Kaip tėviškės erdvėje mes save surandame, taip tėviškės laike mes save tarsi paliekame. Bet ir vienas, ir kitas dalykas mus lygiai stipriai traukia, rašė filosofas Antanas Maceina.
O šalia tėviškės visados yra tėvas. Nes mano neramybė bus tik tąsa nesibaigiančios mano tėvo neramybės. Nes tėvas tai langas į praeitį, tą mažą pasaulį tarp dviejų didelių klevų, į vasarojuje pasimetusį vienkiemį. Ankstyvą birželio rytmetį ten daug saulės, rasų ir paukščių. Ir žmonės ten visi labai savi, prie kurių esi pripratęs ir kuriuos myli. Ten senoviškas sieninis laikrodis ilgai ir dainingai muša birželio ryto valandas. Tas laikrodis man pirmiausia primena tėvą ir gimtuosius namus.
Laikrodis buvo sunkus, barokiškai puošnus didžiausia brangenybė paprastoje kaimo gryčioje. Tėvas ten laikydavo dokumentus ir savo mielus daikčiukus, kaip jam atrodydavo, brangiausias relikvijas: keletą laiškų, maldaknygę sekmadienių Mišioms, jaunystėje kažkieno dovanotą, sidabrinį portsigarą... Kai laikrodis pradėdavo mušti valandas, buvo girdėti net lauke, prie šulinio. Ir dabar, po daugelio metų, galvoju, apie ką tuo savo monotonišku skambėjimu jis bylodavo atšlaime po senom alyvom su kaimyne besėdinčiai senolei Marijai, rūpesčiuose paskendusiai motinai, pačiam tėvui ir mums, žolynuose benardantiems paaugliams?
Gal apie birželio žaras, gęstančias vakariniame sodo gale, sename vyšnyne, apie jazmino žydėjimą prie šulinio, gal apie dėmėtą stirniuką, dar visai vaiką, sužeistą žydinčių dobilų pradalgėje.
Apie tai, kad laikas eina, eina... Jis niekad nebegrįš į šitą vienkiemį, sodą, laukus. O jeigu ir sugrįžtų, nebesuras mūsų tokių pačių.
Net ir dabar, atminties gilumoj išgirdęs tuos dūžius, pajuntu, koks tuščias ir nykus tampa gryčios kambarys, nebeištveriu jame ir, nerasdamas vietos, tarsi kažką šviesaus prisiminęs, išeinu laukan. Užsigalvojęs pro tvartą einu klojimo link. Ten visada kvepia vasara, džiūstančiu šienu, arklio pakinktų prakaitu, po balnu klojamos gūnios smarku...
Nežinau, kodėl mane čia visados traukia, Kodėl taip gera pabūti klojime.
Tarsi matau, kaip kovo vidurdienio saulės čiulpiami tviska ilgi, randuoti nuo klojimo stogo nukarę varvekliai didysis vaikystės pavasarių džiaugsmas. Žvelgiu į juos atminty, įsiklausydamas į save. Ir prisimenu, tyliai kartoju: tėvas. Tėvas! Tarsi regiu, kaip jis, nukinkęs širmą kolchozo kumelę, kelia mane aukštyn, kad pasiekčiau ledokšnį. Tada išslystu iš tėvo rankų ir pasibėgėjęs paleidžiu jį lyg sidabrinę strėlę sodo gilumon, geltonuojančių avilių link. Jis kyla, akimirką blyksteli saulėje, greitai krinta žemyn ir pažyra į smulkius gabalėlius. O neseniai savo kraštan parlėkęs varnėnas senoje antaninėje obelyje švilpia solo sudužusiam varvekliui.
Vaikystėje tėvą mylėjau be galo. Vasaros rytais palydėdavau į darbą tik iki plento. Laukdavau, kol pakinkys, paskui linksmai švilpaudamas pagirdys prie šulnio šviesiai bėrą kumelę keistu vardu Popka. Arklys geri tik iš švaraus viedra, prisimenu aukštaitiškai tariamus tėvo žodžius.
O kartą kažkaip slapta, jam nematant, apsižergiau išsikišusį ratų traininio galą. Prie sodžialkos, kur stovėjo dūmais prakvipusi mūsų pirtis, kumelė kažko pasibaidė, šastelėjo atgal, metėsi į šoną. Prisimenu, tėvas mane nešė ant rankų, kaip neša sužeistą. Tebegirdžiu jo žodžius dauboje šienavusiems pievą žmonėms: vyrai, palaikykite arklį. Motina prausė dubenyje man veidą, dulkėtas rankas ir greitai raudo vanduo.
O štai šiltas, geltonas kaip prinokusi kriaušė rugsėjo vidurdienis (gal tik vaikystėje tokios ryškios spalvos?). Motina parvežė mane iš ligoninės Ukmergėje. Tėvas pasitinka gale sodo, prie vyšnyno. Kvepia ką tik suarta žeme, rugsėjo saulės nudžiovintomis bulvėmis pats bulviakasis. Jis paskubom ima mane ant rankų, priglaudžia prie tabaku kvepiančio neskusto skruosto, bučiuoja ir nebesodina vežiman, o neša namo, šnabždėdamas kažkokius neaiškius ir jau nebeprisimenamus žodžius. Nejaugi tos rankos, tos stiprios, gyslotos rankos, kurios kažkada nešiojo, glaudė mane, glostė mano vaikišką galvą, jau dūla po žeme žydinčiose Deltuvos kapinėse?
Tėvas tai pačios pirmosios kelionės po savo kraštą vežimu arba rogėmis žiemą jis visur mane veždavosi kartu.
Tėvas tai paukščių parlėkimas pavasarį, inkilų meistravimas ir kėlimas į obelis, į saulėtus pašelmenius jis taip mėgo varnėnus ir vadindavo juos špokais.
Tėvas tai aidūs, rasų ir rūkų užgulti šienapjūtės rytmečiai, kai po peržydėjusia ieva skardžiai plakamas dalgis. Tai kažkoks aksominis malūno dardėjimas, dar šiltų miltų kvapas. Tai skaidrios bulviakasio dienos, su sviestinės kriaušės skoniu burnoj, su vakarais deginamų sausų bulvienojų dūmais, su pirmosiomis rugsėjo naktų šalnomis.
Tėvas tai jaukūs žiemos vakarai už dvigubų langų ir priemenėj linksmai ūžaujant pūgai, kai prie lempos sekamos pasakos ir kraupūs atsitikimai.
Tėvas tai šviesi, tebegundanti vaikystės dienų ir naktų vizija, jos kerinčios spalvos, kvapai ir karčių vaikiškų ašarų nušluostymas šiurkščiu nuo darbų ir cigarečių dūmais kvepiančiu delnu.
Tėvas tai mėnulio pilnatis vėlų birželio vakarą miežių lauke, kai net vaiko taip neima miegas: tada jis paimdavo mane ant rankų, nešdavo prie lango ir, gerai atsimenu, sakydavo: pažiūrėk, koks didelis mėnuo, vaikeli.
Mačiau tėvą grubų, įšėlusį prieš girtą kolchozo brigadininką dėl neteisybės, mačiau ryžtingai užstojantį niekinamus, silpnesnius. Tik niekada neteko matyti ir niekas nematė girto tėvo. Ir neteisingo, norinčio pažeminti ar apgauti žmogų, kaimyną. Tiesa juk visiems vienoda, nėra mažos ar didelės tiesos. Ir paprasta, valstietiška tėvo tiesa dabar man labai panaši į tą, sklindančią iš paslaptingos šviesos nutvieksto Čiurlionio paveikslo, iš to gero, nežemiško veido. Prisimindamas savo tėvą, galvoju apie daugelį tėvų mylinčių ir nemylinčių, gerų ir blogų, laimingų ir nelaimingų. Ir pirmiausia apie save, galbūt nesuradusį tikrųjų kelių tik dulkėtas kryžkeles, tik sielos neramybę. Išdavusį ir palikusį tai, kas brangiausia pasaulyje.
© 2005 "XXI amžius"
|