|
Jie bijo
Žodžiai apie sovietinės imperijos pareigūnų baimes kartojami žinomame B.Brazdžionio eilėraštyje. Ši imperija buvo ištisinė baimės viešpatija, kur visi visko bijojo, kur žmogus labiausiai bijojo kito žmogaus. Pagaliau be paliovos bauginamiems atsibodo visko bijoti ir vergai įsidrąsino nusipurtyti baimių voratinklį. Atrodė, kad jiems tai pavyko iš karto ir gana nesunkiai. Ar iš tikrųjų taip?
Verta prisiminti, kaip sovietmečiu koks nors sutiktas riebesnis Maskvos gyventojas atšlydavo išgirdęs lietuvišką tarimą (akcentą): o gal tai žmogus iš Vakarų? Tokiu atveju besikalbantys, be abejonės, stebimi! Galima turėti nemalonumų, pražudyti savo karjerą pasikalbėjus su užsieniečiu, prieš tai nesuderinus šito su KGB! Deja, panašius dalykus dažnai dar galima pastebėti šiandieninėje Lietuvoje. Kai kurie verslininkai ir valdininkai vengia be liudininkų susitikti, bendrauti, kalbėtis su dešiniųjų korespondentais ar dešiniaisiais veikėjais. Tarp verslo kolegų negali būti jokių paslapčių. Nors kai kurie iš jų ir skelbiasi Sąjūdžio, V.Landsbergio ir t.t. šalininkais bei rėmėjais, bet tokie nusistatymai, matyt, iš anksto suderinti. Tad tariami dešinieji ypač saugosi, jog verslo partneriai nepagalvotų, kad apsimestos jų simpatijos Lietuvos valstybingumui ir tautiškumui iš tikrųjų nuoširdžios, be materialinių išskaičiavimų
Valstybinių įstaigų tarnautojai, pedagogai, užstalės pokalbyje užkliudžius pokario rezistencijos, tremties ar kolchozų temą, neramiai suspurda, ima muistytis lyg sovietmečio įbaugintieji greta užsieniečių. Ach, palikime nuošalyje politiką! Nes, užkliudęs politiką, tai yra nelabai gerai atsiliepęs apie komunistų darbelius, gali tučtuojau netekti tarnybos lietuviškoje įstaigoje! Tiems, kurie pernelyg uoliai spėjo pasireikšti Sąjūdyje arba kai kuriose dešiniosiose partijose bei organizacijose, joks vėlesnis depolitizavimasis nepadėjo išlaikyti valstybinių pareigų. Rajoninių ir stambesnių laikraščių redaktoriai labiau nei dantų skausmo vengia, saugosi rašinių, kur pernelyg plačiai rašoma apie pokarį, apie buvusius kolchozų pirmininkus. Etnografai ir istorikai, rūpestingai blusinėdami seniai prabėgusius laikus, kukliai stabteli ties sovietmečiu ir nutyla. Lyg apie mirusį bičiulį tik gerai arba nieko. Todėl daugelyje etnografinių ir istoriografinių leidinių didelė dalis sovietmečio atrodo lyg iškirpta. Ypač kolektyvizacija ir vienkiemių naikinimas, kai savo sugebėjimus parodė dabartiniai kompetentingieji.
Bijo. Jie bijo
Jie bijo
Baimė prarasti pragyvenimo šaltinį, nuslysti nuo karjeros kopėčių dažnai nustelbia ir mirties baimę. Juk tiek daug žmonių, netekusių darbo, prasilošusių, patys atima sau ir gyvybę. Sovietų valdžia buvo baisi tuo, kad galėjo atimti ne tik laisvę ir gyvybę, bet kiekvienu akimirksniu galėjo atimti ir visą turtą, kuris dažniausiai ir yra laisvės ir gyvybės pagrindas. Sovietiniai valdininkai toliau komanduoja įstaigose, valdo beveik visas įmones, o kolūkių pirmininkai tapo žemdirbiais, kurie tapo milžiniškų žemės plotų savininkais. Nuo šitos perestrojintos sovietų valdžios malonės dar labiau nei vakarykščiu sovietmečiu priklauso dirbančiųjų likimas ar būsi pamalonintas baudžiauninkišku darbu, ar paliktas elgeta.
Nuostabus vienybės jausmas žmones apimdavo Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje. Bet, grįžęs iš susibūrimo, sąjūdininkas likdavo vienišas prieš savo įstaigos ar įmonės viršininką ir būrelį jo pakalikų, pataikūnų, kuriems rūpėjo ne Laisvės sąjūdžiai, o vietelės prie lovio. Tas vieteles jie išsaugojo, dar geriau įsikniso. Netrukus viršininkai tapo savininkais ir, padvigubinę savo kompetenciją, ėmė dorotis su sąjūdininkais nuosavose įstaigose ir įmonėse. Taip visoje Lietuvoje. Pragyvenimą išsaugojo tie, kurie pakankamai greitai nutilo. O kurie ir toliau pernelyg garsiai skelbėsi esą lietuviai, turėjo tenkintis juoda duona ir vandeniu.
Daugelį blogų dalykų dabar galima atlikti nebaudžiamai. Kaip tik todėl Lietuvos gyventojus tebekausto panašios baimės kaip ir sovietmečiu. Žinoma, ir laisvoje šalyje piliečiai turi bijoti įstatymų, bijoti, nes padarė nusikaltimų. Bet Lietuvoje šios rūšies baimių, kaip matome, dar nėra. O diktatorinėse, totalitarinėse, pavergtose šalyse viešpatauja visuotinė savivalės baimė. Būtent tokia baimė tebegniaužia Lietuvos žmones. Tad ar galima šiandieninę Lietuvą vadinti laisva šalimi, jei jos piliečiai visuotinai bijosi sovietmečio kolaborantų ir kitokių nusikaltėlių nedraudžiamo siautėjimo?
Kad galutinai atsisakytume sovietmečio, reikalingas dar vienas, kur kas rimtesnis nei buvo 1988-1990 metais įsidrąsinimas. Tuomet buvo papešioti tik žiedeliai, o šaknelės nuo to laiko tik pailgėjo, pastorėjo
Atrodo, kad Lietuvą jau pralenkia kitos, drąsesnės šalys, kurių liaudis atrodė labiausiai užguita.
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2005 "XXI amžius"
|