Atnaujintas 2005 birželio 3 d.
Nr.43
(1344)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Neapkartęs kaimo gyvenimas

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Ganykloje besiganančios
karvutės iš tolo pažįsta
savo šeimininkę Vaclavą
Morkūnienę

Algis Morkūnas
visą gyvenimą dirbo
vairuotojo darbą

Kiekvieno žmogaus gyvenimas ir darbas – tai tarsi kopimas likimo pasiūlytomis kopėčiomis. Tačiau kur tu kopi, priklauso nuo kiekvieno užmojų, norų ir asmeninių sugebėjimų. Šiais laikais daugelis pradeda suvokti, kad niekas neateina savaime, reikia spręsti, veikti, nenuleisti rankų. Ukmergės rajone, Dainavos gyvenvietėje, gyvenantys ūkininkai Vaclava ir Algis Morkūnai suderina visus darbus, o savų rūpesčių nevadina nesibaigiančiais ir alinančiais, bet ieško ir randa kelius į laimę. Per šeštąjį dešimtmetį perkopę Morkūnai sėkmingai ūkininkauja ir prisipažįsta, jog kitokio savo gyvenimo neįsivaizduoja. „Kaimas sensta. Jaunimas nesuinteresuotas dirbti. Gyvenvietėje daug tuščių butų, niekas neperka“, - šiandieninę padėtį apibūdina ūkininkai.

Subyrėjus bendrovei, nutarė ūkininkauti

Ukmergės rajone, Dainavos gyvenvietėje, Vaclava ir Algis Morkūnai įsikūrė 1970 metais. Tuo metu klestinčio „Leonpolio“ tarybinio ūkio centrinė Dainavos gyvenvietė išsiskyrė grožiu, tvarkingumu, pavyzdingais gyventojais. Vaclava plušėjo „Leonpolio“ paukštyne, jos vyras Algis dirbo vairuotoju. Nors, kaip prisipažįsta pati Vaclava, ji – šio krašto dukra, tačiau laimės bandė ieškoti Ukmergėje. Vėliau gimtinės trauka ją atvedė namolio. „Kai subyrėjo bendrovė, aš ir dar penki dainaviškiai parašėme pareiškimus, kad einam ūkininkauti. Namiškiams apie tai nieko nebuvau sakiusi. Na, ir gavau barti! Iš ankstyvo ryto pati pirma stovėjau prie seniūnijos durų. Paprašiau, kad mano prašymą ūkininkauti atidėtų vėlesniam laikui“, - prisimena Vaclava. 1993 metais pradėjusi ūkininkauti šeima iš ūkio gavo arklį, porą kiaulių, bulvių, grūdų, trąšų. Savo žemės turėję Morkūnai teigė, jog ūkininkavimo pradžioje savos technikos neturėjo, tačiau visus žemės ūkio darbus nudirbdavo ūkio technika. Moteris gerą dešimtmetį ne tik sėkmingai ūkininkauja, bet ir dirba pieno priėmimo punkte vedėja. V.Morkūnienė sako, jog anksčiau priimdavo pieną iš 55 pieno statytojų, tačiau dabar liko tik 18. „Dabar pieną priduodam į „Pieno žvaigždes“, nes čia didžiausios supirkimo kainos. Smulkiems ūkininkams už pieną moka mažiau negu stambiems. Dauguma žmonių atsisakė laikyti karves, nes gauna nemažas kvotas. Iš savų karvių per dieną primelžiame po 150 litrų pieno“, - porino moteris. Vaclava pieno priėmimo punkte praleidžia dvi-keturias valandas.

Prie darbo priprato

Vyras ir žmona, turintys nemažą ūkį, keliasi ketvirtą valandą ir skuba į darbus. Gyvuliai laikomi netoli namų tvarteliuose ir Morkūnams priklausančioje fermos dalyje. Viskas čia tvarkoma rankomis: šeriami ir girdomi gyvuliai, valomos patalpos. „Buvusioje ūkio fermoje su kitais ūkininkais laikome raguočius. Čia sudedame ir šieną, įsivedėme vandenį. Mėšlą rankomis iškrauname. Anksčiau laikėme dvylika karvių ir dar jaučių turėjome. Šiemet liko vienuolika raguočių. Karves melžiu rankomis. Kai karvės būna lauke, melžiu valandą pusantros, fermoje sugaištu dvi valandas“, – pasakoja Vaclava. Moteris prisipažįsta, jog didelis pagalbininkas ūkyje – pensininkas vyras, kuris ne tik prižiūri gyvulius, bet ir sodą, daržus sutvarko. Vaclava sako, jog, be raguočių, užaugina penkias-septynias kiaules, kurias paskerdus, šviežia mėsa palepinami mieste gyvenantys vaikai ir vaikaičiai bei ūkio pagalbininkai. „Sūnus gyvena Panevėžyje, dukra – Kaune. Džiaugiamės keturiais vaikaičiais. Septyniolikmetis vaikaitis Armontas savaitgaliais ir vasarą mums labai padeda. Jam patinka kaimo darbai. Tačiau jaunimas nenori kaime gyventi, vaikai taip pat neplanuoja iškeisti didmiesčio į kaimą“,- šypsosi pašnekovė. Šešiasdešimtmetė prisipažįsta, jog ūkininkavimas jai teikia džiaugsmą. Nuosavos žemės Morkūnai turi 10 hektarų, beveik tiek pat nuomojasi. „Silpnybę tokią turiu – norisi gyvulius auginti, dirbti. Aš nevargstu, nors dirbu nuo ankstyvo ryto iki sutemų. Myliu tokį gyvenimą. Pasikalbu su gyvuliais“, – sako ūkininkė. Didžiausius darbus tenka nudirbti vasarą. Kai laukuose pats darbymetis, į talką kviečiami vietiniai gyventojai. Tenka ne tik šienauti, bet ir bulves pasodinti, nukasti. Bulvių Morkūnai pasodina pusantro hektaro.

Žada ūkininkauti, kiek jėgos leis

Ūkininkai Morkūnai džiaugiasi, kad dainaviškiams sava technika visuomet padeda Vidmantas Bugenis. Patys jie turi visus reikiamus žemės ūkio padargus ir su savu arkliu sutvarko nedidelius žemės plotus. 89-erių sulaukusi Vaclavos mama vis paragina dukrą mažinti ūkį. Morkūnų vaikai taip pat prašo tėvus labiau save prižiūrėti. Tačiau šešiasdešimtąjį savo gyvenimo kalnelį perkopę ūkininkai sveikata nesiskundžia. Pas ganykloje besiganančius galvijus Vaclava nuvažiuoja dviračiu, vyras kartais atrieda senuoju žiguliuku. Vasarą į laukus raguočiams vežamas vanduo. „Norėtume dar daugiau gyvulių laikyti, bet vaikai bara. Galvoju, kad jauniems žmonėms reikėtų daugiau dirbti, o mums jau metai nebe tie. Mūsų visa diena suplanuota. Vienus darbus baigiame, einame prie kitų“, – sako Algis. Morkūnai prisipažįsta, kad daugiau laisvo laiko lieka žiemą, tuomet jie įsijungia televizorių, paskaito laikraščius. Pasak Morkūnų, jie dirbs tol, kol jėgos leis. Pati Vaclava mano, kad kuo daugiau žmogus juda ir dirba, tuo sveikesnis būna.

Dainava, Ukmergės rajonas

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija