Atnaujintas 2005 birželio 17 d.
Nr.47
(1348)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Visų mylėtas, ilgai prisimintas

Kunigas Jonas Morkūnas
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Kas molio, kas akmens sulaukė atminimo;
Kitam ant kapo dulkės suka verpetus;
O mano dalią Viešpats savo rankom ima
Ir kelia visaton su saule pro kapus.
                  Faustas Kirša

Rudenį Varėnos parapijiečius pasiekė skaudi žinia – rugsėjo 30 dieną eidamas 86-uosius metus mirė pirmasis pokario metų Varėnos parapijos klebonas kunigas Jonas Morkūnas.

Nelengva paprastam pasauliečiui vertinti kunigų nuopelnus Bažnyčiai, tikėjimui. Gal to daryti nederėtų. Tą be mūsų padaro patys Bažnyčios hierarchai. Juk nežinome tos kunigų veiklos ir elgesio normų bei taisyklių, nors ir būname nuolatos šalia jų. Visgi jų gyvenimas esti parapijiečių matomas, girdimas. Jų kunigavimo parapijose viešumas ir atvirumas tampa visos Bažnyčios bendruomenės nuosavybė.

Gyvenime teko artimai pažinti daug kunigų, dirbusių Varėnos parapijoje, kaip antai, Amžinybėn išėjusius kun. Kakarieką ir kun. Mažeiką. Tačiau didžiausią įtaką man vaikystėje ir jaunystėje padarė kun. Jonas Morkūnas.

Daugel metų Varėnos parapija priklausė lenkų bažnytinei provincijai, nes Vilniaus kraštas (taigi ir Varėnos parapija) buvo okupuotas Lenkijos. Todėl bažnyčioje dominavo lenkų kalba. Lietuvių vaikai buvo mokomi katekizmo, pirmosios išpažintys, laikomos šv. Mišios ir kitos apeigos – tik lenkų kalba.

1939 metais grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, Varėnos parapijoje lenkintojų veikla buvo nutraukta. Pirmaisiais pokario metais iš Lietuvos į Lenkiją pasitraukė tūkstančiai lenkų. Iš Varėnos tuo metu išvažiavo lenkas kunigas Tarasevičius.

Kaip pasakoja Varėnos senbuviai, paskutinį lenkų kunigą Tarasevičių pakeitė pirmas lietuvis – iš Valkininkų parapijos atkeltas į Varėną jaunas, energingas kunigas J.Morkūnas (g. 1918 m. lapkričio 18 d.). Tai buvo 1946 metais. Lietuviai parapijiečiai atgavo ilgai suvaržytas savo teises į lietuviškas pamaldas ir į kitas bažnytines apeigas.

Greitai varėniškiai pamilo jauną kunigą, kilusį iš Aukštaitijos. Jis buvo ne vienos šeimos svečias, globėjas, pagalbininkas. Su juo artimai bendravo Marytės ir Jono Jatkevičių, Jadvygos ir Jono Skliutų, Elenos ir Edvardo Žilinskų, Baniusevičienės bei kitos šeimos. Šio kunigo dėka daugelis lietuvaičių, tarp jų ir aš, išmoko katekizmo tiesų. Jis išklausė mano pirmąją išpažintį, iš jo rankų gavau Pirmąją Komuniją.

Po Pirmosios Komunijos kun. J.Morkūnas mane pasikvietė patarnauti per šv. Mišias, taigi turėjau dar daugiau galimybių susipažinti su juo arčiau. Jo aukštaitiška šnekta mane, kaip dzūką, užaugusį tarp lenkų, labai sudomino. Jis siekė, kad aš daugiau skaityčiau lietuviškų, išleistų nepriklausomoje Lietuvoje, knygų, ne vieną jų man padovanojo. Kun. J.Morkūnas nusimanė ir apie techniką. Jo sumanumo, išradingumo ir sugebėjimo dėka bažnyčios altorius ir bažnyčia buvo elektrifikuoti. Jis klebonijoje įrengė mažutę elektros stotį, ir laidais elektros srovė buvo perduodama į bažnyčią. Ne kartą teko tą elektros stotelę paleisti. Bet jis nenurimo ir elektros pagalba automatizavo varpų skambinimą. Tam pritaikė automatinį ciferblatinį laikrodį, kurį nustačius reikiamomis valandomis varpai suskambėdavo dviem melodijomis. Kun. J.Morkūnas sumaniai dirbo, o aš jam padėdavau. Jo dėka gavau gerus elektrotechnikos pagrindus, ką ir pritaikiau savo gyvenime.

Kun. J.Morkūnas darė didelę įtaką ir visiems parapijiečiams. Ten buvo nedidelė medinė bažnytėlė, nedidelė parapija, bet pasiklausyti jo pamokslų žmonės suvažiuodavo iš visų kaimų, nes jis mokėjo paaiškinti apie Dievo meilę, galybę, gerumą, gailestingumą.

Neilgai J.Morkūnas kunigavo Varėnoje, bet paliko ten pėdsakų, nes įdiegė lietuvybę bažnytinėse apeigose, nors tai kai kuriems pasilikusiems lenkams ir nepatiko. 1949 metais kun. J.Morkūnas paliko Varėną ir buvo perkeltas į Vilnių, į Šv. Onos parapiją administratoriumi.

Sovietų valdžia nuolat persekiojo aktyvius ir veiklius kunigus. Ne išimtis buvo ir kun. J.Morkūnas. 1950 metais kunigas buvo suimtas (jis priklausė katalikų sąjūdžiui – vadinamajai Aušros Vartų kolegijai – red.), kalėjo Lukiškių kalėjime, vėliau išvežtas į Karagandos anglių kasyklas. Ta kraupi žinia greit pasiekė ir Varėnos parapijiečius. Neabejingi jo likimui buvo M. ir J.Jatkevičiai, Baniusevičienė. Kiek galėdami padėjo – siuntė siuntinius, bendravo laiškais.

Sunki šešerių metų tremtis jo nepalaužė. Dievas taip lėmė, kad, sugrįžęs iš lagerių 1956 metais, vėl buvo paskirtas Varėnos parapijos administratoriumi.

Deja, man su juo jau neteko bendrauti, nes tuo metu tarnavau sovietinėje kariuomenėje. Mūsų keliai išsiskyrė ilgam. O 2003 metais kun. J.Morkūną ištiko insultas, jis buvo gydomas Druskininkų „Draugystės“ sanatorijoje. Ten kunigą aplankiau. Išsikalbėjome, prisiminėme bendravimo Varėnoje metus, pažįstamus ir dėkingus parapijiečius. Jis buvo toks pat mielas, ramus, gailestingas, kilnios sielos ir taurios širdies žmogus, maloniai nušvitusiu veidu, kaip ir pirmaisiais kunigavimo Varėnoje metais.

Paskutinį kartą aplankiau kun. J.Morkūną mažame kambarėlyje, esančiame prie Šv. Onos bažnyčios, likus keletui dienų iki jo mirties. Gulėdamas patale, dar surado jėgų pasikalbėti, pabendrauti. Liga, tremtis, persekiojimai, tėvynės ilgesys palaužė kunigo sveikatą ir jis pernai, rugsėjo 30 dieną, mirė. Kun. J.Morkūnas buvo pašarvotas Šv. Onos bažnyčioje. Pagal jo valią, palaidotas gimtinėje – Subačiaus Stoties parapijoje.

Dėkoju likimui, kad teko su juo susipažinti, bendrauti, patarnauti jam per šv. Mišias ir kitas bažnytines apeigas.

Stasys ŽILINSKAS

Varėna

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija