Atnaujintas 2005 birželio 17 d.
Nr.47
(1348)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Polka be pabaigos

Petras KATINAS

Primiršta leksika
Jauniaus Augustino piešinys

„Pilna mozių – nėra tautos“, – rašė mūsų išeivijos poetas Antanas Gustaitis. Parašė, ir kaip pirštu į akį dūrė. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug „mozių“. Ne tiktai nuo sovietinių laikų užsilikusių, bet ir naujokų. Aišku, pirmiausia senosios nomenklatūros šulas, kertinis akmuo, visada iš visų situacijų išplaukiantis sausas, okupacijos valdžiai 50 metų tarnavusios komunistų partijos pirmasis sekretorius, buvęs Prezidentas, vadinamųjų socialdemokratų vadas, didysis statybininkas, Premjeras ir t.t. Skaitant Vakarų spaudos komentarus, kuriuose džiaugiamasi, kad po „rožių“ revoliucijos Gruzijoje, „oranžinės“ – Ukrainoje, pagaliau Kirgizijoje krito, tiksliau, buvo priversti pasitraukti mūsų Premjero bičiuliai nuo anų „išvystyto socializmo“ metų E.Ševardnadzė, L.Kučma ir A.Akajevas, kartais net juokas apima. Esą juos nuvertus komunistinių stumbrų ar dinozaurų beveik ir nebeliko. O apie tai, kad Europos Sąjungos ir NATO valstybėje Lietuvoje tvirtai tebesėdi balne tas pats užsigrūdinęs kapėesesininkas ir buvęs komunizmo statytojas, o kartu su juo ir daugybė panašių smulkesnių žuvelių, niekas nė žodžio nesako. Tarsi jie, ir svarbiausia – JIS, padarė Lietuvą vos ne demokratijos bastionu, pavyzdžiu visai pokomunistinei Europai. Dargi mokančiai tos demokratijos kitas, kad ir buvusias Sovietų Sąjungos Užkaukazės respublikas. Aišku, tos nostalgiškos sovietinių laikų ilgesio gaidelės, kurios dažnai pasigirsta Premjero kalbose, skirtos ne sau pačiam ir jo aplinkai, o naiviems „išvystyto socializmo“ ir neva buvusios socialinės lygybės ištroškusiems rinkėjams. Nelabai kas ir įtaria, jog nei Premjero, nei kitų buvusiųjų nė su bizūnu nenuvarytum į „šlovingą“ praeitį. Juk net palyginti negalima jų dabartinio gyvenimo su anuo, dabartinės juos supančios prabangos, jokios atsakomybės neturėjimo bei daugelio kitų neregėtų privilegijų, kurios sovietmečiu jiems net nesisapnavo. Tačiau juose liko vienas bruožas, kurio niekaip neištrinsi. Tai liokajiškas paklusnumas Maskvai. Ir tas paklusnumas nė kiek nesumažėja netgi tada, kai Kremliaus valdovai atvirai tyčiojasi iš mūsų nepriklausomybės, tą žodį dažnai rašydami kabutėse, vadina nykštukine pseudovalstybe, netgi fašistais apsišaukėliais. Ir niekas nieko! O per Gedulo ir vilties dieną paklaustas, kaip jis vertina Tėvynės sąjungos iniciatyvą priimti Seime rezoliuciją dėl Rusijos padarytos žalos per okupacijos metus bent dalinio atlyginimo, Premjeras dar kartą pademonstravo, kad jo vadovaujama Vyriausybė jokių derybų dėl žalos atlyginimo neves, ir patarė, jog „nereikia išsišokti“, t.y. neįžeisti buvusių šeimininkų.

Bolševikų okupacijos 65-erių metų „jubiliejaus“ išvakarėse buvę Maskvos šeimininkai parengė dovanėlę Lietuvai. Kažkokia Rusijoje veikianti organizacija, pavadinta Tarptautiniais asmenybių rūmais, suteikė su vizitu apsilankiusiai mūsų žemės ūkio ministrei, „valstiečių“ partijos vadovei Kazimirai Prunskienei... kunigaikštienės titulą! Su paties Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Aleksijaus II palaiminimu. Iš Labanoro girios kilusi naujoji „kniaginia“, be dviejų neoficialių titulų, – „Šatrijos“, kurį suteikė KGB Lubiankos inkvizitoriai, ir „gintarinės ledi“, kurį suteikė sau pati, – dabar galės puikuotis rusų kunigaikštienės titulu. Naivu būtų manyti, kad tai tik vadinamųjų Tarptautinių asmenybių rūmų vadovų išsidirbinėjimai iš neturėjimo ką veikti. Taip pat, kad šis titulas ir „Tarptautinės garbės“ ordinas suteiktas ne be kol kas dar nekarūnuoto Rusijos caro V.Putino žinios. Tokie dalykai Rusijoje nedaromi nuo pat V.Putino atėjimo valdžion. Pasirodo, jog tokiu pat ordinu yra apdovanotas ir premjeras A.Brazauskas. Tiktai kažkodėl nebuvo reklamuojamas toks „istorinis įvykis“. Matyt, nenorėta analogijų su sovietiniais Lenino ar Darbo raudonosios žvaigždės ordinais, gautais už nuopelnus kuriant okupuotoje Lietuvoje šviesų komunizmo rytojų. Turi kažkokį ordiną, gautą iš patriarcho Aleksijaus II rankų, ir ūkio ministras V.Uspaskichas. Tačiau nė vienas iš jų dar nepaskelbtas rusų kunigaikščiu. Taigi „valstietė“ K.Prunskienė nušluostė nosį ne tik šiems abiem, bet ir visiems, turintiems mėlynojo kraujo Lietuvos bajorų giminių palikuonims. Pasirodo, viskas paprasta: caras užsimanė – ir jau yra „šviesiausioji kunigaikštienė“. Ir ne viena. Ogi jos sūnelis – taip pat kunigaikštis, o vaikaičiai irgi nešios tą titulą. Tad nežinia, kaip dabar reikės kreiptis į šią ponią „valstietę“ – „jūsų šviesybe“ ar „jūsų malonybe“? Pati „kniaginia“ sakė, jog prisistatys kardinolui Audriui Juozui Bačkiui ir Lietuvos stačiatikių vyskupui Chrizostomui. Jeigu dėl pastarojo – tai viskas aišku. Tai būtent jo dvasinė vyresnybė palaimino naujai iškeptą kunigaikštienę. Tačiau kuo čia dėtas mūsų kardinolas?

O dėl „mėlynojo kraujo“, lyg ir turinčio priklausyti kunigaikščiams, grafams, baronams bei kitai aristokratijai, tai Rusijoje tokie dalykai nuo seno mažai kam rūpėjo. Prisiminkime garsiąją Jekateriną II ir jos favoritus, tapusius grafais ir kunigaikščiais. Svarbiausias jos favoritų privalumas – besąlygiškas paklusnumas valdovei ir jos įgeidžių tenkinimas, o ne kilmė. Aišku, už tai buvo atsilyginama ne tik titulais ir ordinais, bet ir dvarais su tūkstančiais baudžiauninkų.

Atrodo, geriausiai ir taikliausiai rusų kunigaikštienės atsiradimą įvertino garsiosios LNK televizijos „Dviračio žynios“ savo eilėraštyje:

Tokios pasakos nerasi jokiame knygyne,
Vakar buvo komunistė, o dabar – kniaginia.

Kad ir kaip ten būtų, bet dabar Lietuvoje turime rusų kunigaikštienę. Tiesa, ir anksčiau jos nuopelnai Maskvai buvo gerai žinomi. Ką dar pažadėjo gavusi titulą, irgi galima nujausti. Visų pirma Maskvai Lietuvos atžvilgiu reikalingi atsarginiai variantai. Juk dar nežinia, kaip viskas baigsis Kėdainių „kniaziui“. Nors europarlamentaras prof. V.Landsbergis sakė, jog, vos sudarius tas tris Seimo laikinąsias komisijas, neva turėsiančias išsiaiškinti ūkio ministro V.Uspaskicho veiklą, jis galėjęs tą pačią dieną parašyti tų komisijų „tyrimų“ išvadą: nekaltas kaip naujagimis. Tą puikiai žino ir „vienas trijuose asmenyse“ visoms trims komisijoms vadovaujantis socialliberalas V.Karbauskis. Aišku, pastarasis čia mažai kuo dėtas. Dabartinė valdžia vadovaujasi senu išbandytu metodu: „Partija pasakė – reikia, komjaunimas atsakė – bus“.

Tiesa, dabar atsirado dar naujų keblumų ne tik trims V.Karbauskio bei kitoms komisijoms, bet ir pačiam ūkio ministrui ir Premjerui. Mat žiniasklaida paskelbė, jog V.Uspaskichas niekada nestudijavo Maskvos Plechanovo liaudies ūkio akademijoje ir negavo ekonomisto diplomo. Tokio „studento“ jokiuose sąrašuose neaptiko ir šios akademijos rektorius. Ūkio ministras bemat kategoriškai paneigė šiuos pranešimus, o Premjeras dar kartą prajuokino Lietuvą pareikšdamas, jog „diplome sumaišytos kelios V.Uspaskicho pavardės raidės“! Tiesa, netrukus atsitokėjęs nuo savo numylėtinio naujojo skandalo, pats pareikalavo VSD išsiaiškinti V.Uspaskich „mokymosi“ aplinkybes. Pats ūkio ministras vėl išskubėjo į Sankt Peterburgą, pirmiausia užsukdamas Maskvon, „išsiaiškinti“. Bet ką čia aiškintis, jeigu, pasak paties ūkio ministro, jo aukštojo mokslo diplomas saugomas Kėdainiuose... Beje, Rusijos laikraščiuose ne kartą buvo rašoma, jog net Maskvos metro stotyse už keliolika tūkstančių „žalių“ galima nusipirkti bet kokius Rusijos aukštosios mokyklos, netgi Maskvos Lomonosovo universiteto labai kokybiškus diplomus su autentiškais rektorių parašais. O jeigu nenusipirksi, tai reikalingam žmogui Lubiankoje surašys ne tik Plechanovo akademijos, bet ir Sorbonos universiteto diplomą. Tad V.Uspaskicho „užsukimas“ į Maskvą yra tikrai svarbus.

Šiaip ar taip, „darbiečių“ pastangomis Lietuvos Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji institucija, galutinai diskredituotas. Bet kam yra naudingas Lietuvos parlamento darbo žlugdymas? Aišku, pirmiausia didžiajam Rytų kaimynui. Tada galima būtų pasinaudoti tokiu pat variantu ir prieš 65 metus: išsikviesti į Kremlių užsienio reikalų ministrą (kaip tai buvo padaryta 1940 m. birželio 14 d. vidurnaktį) ir pateikti ultimatumą. Tada Molotovas pareiškė mūsų užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui: „Gana, pardavinėjote Lietuvą į dešinę ir į kairę. Mūsų ultimatumo motyvų nėra reikalo net perdavinėti į Kauną. Be to, kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek įžengs į Lietuvą“. Dabartinėmis sąlygomis Maskva apsieitų ir be kariuomenės įvedimo. Šio Seimo dauguma ir taip jau labai panaši į 1940-ųjų „liaudies seimą“: dekanozovų, pozdniakovų, sniečkų, gedvilų ir paleckių yra per akis. Tačiau esamomis sąlygomis Maskvai tokių drastiškų priemonių nereikia. Kremlių visiškai patenkina Lietuvos parlamentinės daugumos ir Vyriausybės darbas. Maskvai dabar svarbiausia, kokiam politiniam verslininkui Lietuvoje atiduoti visas valdžios galias – veteranui Premjerui, ūkio ministrui ar „kunigaikštienei“. Štai kur klausimas! Tuo labiau kad visi trys nė už ką nenori pasitraukti, arba, anot vieno politologo, „neprarasti turimų sinekūrų ir toliau auginti tarnybinius lašinius“. Antra vertus, kol kas visi bijo vienas kito. Nes, kaip delfi.lt interneto svetainėje pažymėjo Šarūnas Navickis, „valdantieji, nors ir aukodami reitingus, padarys viską, kad išlaviruotų tarp bangų. V.Uspaskicho nuskandinti jie irgi neleis, nes tas skęsdamas gali su savimi dar daug ką iš paskos nusitempti“. Pernelyg daug ką žino, net apie patį AMB.

Kiek kitokia situacija su naująja kunigaikštiene. Juk, sprendžiant iš jos susitikimų Maskvoje su Rusijos žemės ūkio ministru Aleksejumi Gordejevu, Maskvos vyriausybės pirmąja pavaduotoja Liudmila Švecova, K.Prunskienė pabrėžė būtinybę dar glaudžiau bendradarbiauti. Be to, ji susitiko su senu bičiuliu – Rusijos pramonininkų ir verslininkų asociacijos prezidentu Arkadijumi Volskiu. O ši figūra Kremliuje labai daug ką reiškia. Taigi užnugaris labai galingas. Vadinasi, netolimoje ateityje sulauksime išties įdomių dalykų. Dėl piliečių abejingumo, pagaliau labai prastos visuomenės intelektinės sveikatos būklės, valdančiųjų politinės, juridinės, jau nekalbant apie moralinės atsakomybės nebuvimą, galima susilaukti net valstybės katastrofos. Vis labiau mažėja optimistų, kurie tiki, jog dabartinių valdančiųjų cinizmas, nesiskaitymas su niekuo atsilieps jiems per būsimus rinkimus. Iš kur atsiras tas optimizmas, jeigu jau daugelis nebeskiria, kas yra tiesa ir melas, tautinė ištikimybė ir niekšybė, pasiaukojimas ir išdavystės, garbė ir gėda? O tai jau daugiau negu blogai. Kaipgi čia neprisiminsi didžiausio visų laikų kinų poeto Li Po (gyvenusio VIII amžiuje), rašiusio:

Mes skundžiamės mąstydami apie praeitį, –
Daug daugiau dejuotume pagalvoję apie ateitį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija