Atnaujintas 2005 birželio 22 d.
Nr.48
(1349)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tauta niekada nesutiko su jokia okupacija

Edmundas Simanaitis

Prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią geopolitinė padėtis regione buvo labai nepalanki Lietuvai. Trijų didžiųjų kaimyninių valstybių politika, Lietuvos atžvilgiu iš esmės niekada nebuvusi draugiška, tapo atvirai agresyvi.

Lietuvos istorikams, o ir šiaip piliečiams, mėgstantiems pasvaičioti apie autokratinį ir net „kruviną“ A.Smetonos režimą, visada pravartu priminti šią spalvingą „demokratijų“ juostą aplink tuometinę Lietuvą: Lenkija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga turėjo ne tik teritorinių pretenzijų Lietuvai, jos rengėsi ją „vaduoti“. Aiškėjo, kad deklaruojamas „ginkluoto neutraliteto“ laikymasis negalės išgelbėti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės.

Tačiau šalyje buvo ugdomos sąmoningų valstybės piliečių kartos, puoselėjama tautinė kultūra ir sėkmingai plėtojama ekonomika. Laisvo dvidešimtmečio gyvenimo ir kūrybos vaisiais naudojamės, neišskiriant ir pusamžį trukusių okupacijų periodo, iki šiol.

Okupacijos grėsmė buvo akivaizdi. Du agresoriai – Sovietų Sąjunga ir Vokietijos reichas – slapta pasidalijo Rytų Europos ir Baltijos šalių žemes. Sovietai paleido galingą demagogijos ir dezinformacijos mašiną Baltijos šalyse. Jokios priimtinos ir galinčios išgelbėti valstybę alternatyvos nesimatė. Valstybės vadovai buvo demoralizuoti. Jie neišdrįso paaiškinti tautai, kas iš tikrųjų vyksta. Buvo pristigta politinės valios pasekti suomių pavyzdžiu – pasirinkti mažiausią blogybę – pašaukti tautą visomis galiomis priešinti agresoriui. Antrasis pasaulinis karas, raudonosios armijos invazija į Lietuvą ir masinės represijos sukėlė šoko būseną.

Genocido politika buvo vykdoma pagal iš anksto Maskvoje parengtus planus. Tėvynės piliečiai akivaizdžiai įsitikino, kad nuolaidžiavimas blogiui atneša tautai nelyginti daugiau žalos ir nuostolių, nei tiesus blogio įvardijimas ir kova su juo. Skaudžios netektys brandino pasiryžimą, kuris slypi kiekvienos tautos prigimtyje – nusimesti pavergėjų jungą. Ši iš amžių patirties išsirutuliojusi maksima yra tapusi įstatymo norma – „lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas“.

Sukilimui buvo rengiamasi sparčiai ir nuosekliai. Buvusiems sąjungininkams Vokietijai ir Sovietų Sąjungai susirėmus tarpusavyje, sukilimas įsiliepsnojo visoje šalyje. Lietuvos laikinoji vyriausybė 1941 m. birželio 23 d. paskelbė: „Atstatoma Laisva Lietuva! Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“.

Sukilėlių vadovybė pasiekė užsibrėžtus tikslus – paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir išlaisvino laikinąją sostinę – Kauną. Sukilimas laimėjo visoje Lietuvoje, tačiau rudasis nacių okupantas, pakeitęs raudonąjį, nepripažino atkovotos nepriklausomybės. Laikinajai vyriausybei nebuvo leista veikti.

Lietuvos Respublikos 1999 sausio 12 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracijos“ nustatyta, kad „1941m. birželio 22-23 d. ginkluotas Lietuvos sukilimas ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę“. Šio teisės akto kalba tiksli, glausta, joje erdvu minčiai ir jausmams. Abu agresoriai atkakliai laikėsi nusikalstamo suokalbio dėl svetimų teritorijų dalybų: Vokietija – iki 1945-1946 metais vykusio Niurnbergo proceso, Sovietų Sąjunga ir jos teisių perėmėja Rusija mėgina tai daryti net ir mūsų dienomis.

Kai prezidentai ir vyriausybės suklumpa, paveikti demoralizuojančios, demobilizuojančios priešo propagandos, ir nesugeba atlikti svarbiausios pareigos – vadovauti tautai mirtinos grėsmės valstybei akivaizdoje, tada gynybos iniciatyva kyla iš tautos. Birželio sukilėliai patvirtino šią niekada neprarandančią aktualumo istorinę tiesą.

Sukilėliai ryžosi nuplauti tariamą 1940 metų Lietuvos kariuomenės gėdą. Ne kariuomenė buvo kalta, kad politinė šalies vadovybė nesugebėjo apsispręsti nei dėl Vilniaus krašto susigrąžinimo, nei dėl valstybės likimo mirtiną pavojų nepriklausomybei keliančios agresijos išvakarėse.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos demokratija iškristalizavo dvi išskirtinės svarbos tiesas: pirmoji – totalitarinis režimas neišvengiamai griebiasi genocido politikos; antroji – bet kurios tautos okupacija, pavergimas, jos naikinimas tampa bendra Europos nelaime. Skaudi patirtis vertė ieškoti išeities. Išsiplėtė tarptautinės organizacijos – NATO ir Europos Sąjunga. Jų sukaupta pusės amžiaus patirtis rodo, kad yra išeitis ir didelėms, ir mažoms valstybėms gyventi saugiai ir pasiturinčiai. Lietuva jau yra kelyje į saugią gerovę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija