Atnaujintas 2005 rugsėjo 30 d.
Nr.73
(1374)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tarnavo Dievui ir Lietuvai

Benjaminas ŽULYS

Paminklo vyskupui
Motiejui Valančiui mecenatas
Amerikos lietuvis Rimvydas Sidrys

Prie vyskupo Motiejaus
Valančiaus paminklo
žodį taria Kauno arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius

Konferencijoje, skirtoje Adelės
Dirsytės žūties metinėms, kalba
kun. prof. dr. Kęstutis Trimakas

A.Dirsytės portretas,
gėlės, žvakutės papuošė
Nukryžiuotojo papėdę

Bažnyčioje, prie paminklo, salėje

Vargu ar rasime daugiau ar mažiau lietuvių, kurie nežinotų vyskupo Motiejaus Valančiaus – iškilaus dvasininko ganytojo, rašytojo, blaivybės propaguotojo, istoriko, etnografo. Jis Lietuvos gyvenime paliko itin ryškų pėdsaką, kultūrindamas savo kraštą, atkakliai kovodamas už lietuvybę, blaivų gyvenimo būdą. Nepaisydamas caro valdininkų persekiojimų, jis nuosekliai dirbo Lietuvos žmonių labui, jų gerovei ir dorai.

Dar 1925 metais, minint iškilaus vyskupo mirties 50-ies metų sukaktį, buvo sudarytas organizacinis komitetas jo paminklo pastatymui. Šią idėją įgyvendinti pavyko tik šiomis dienomis. Paminklą sukūrė skulptorius prof. Leonas Žuklys, kūriniui lėšų paaukojo JAV, Ilinojaus valstijoje, Streatoro mieste, gyvenąs lietuvis Rimvydas Sidrys.

Derėtų prisiminti, kad šiemet sukanka M.Valančiaus mirties 130-osios (1875) metinės ir 155 metai, kai jis buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu (1850).

Paminklas pastatytas Kauno Senamiestyje, Rotušės aikštėje, prie Kauno kunigų seminarijos sienos. Ta proga Kauno Arkikatedroje Bazilikoje šiai iškiliai asmenybei atminti buvo aukotos šv. Mišios.

Šios šv. Mišios taip pat buvo aukotos už dar vieną iškilią asmenybę – Lietuvos patriotę, mokytoją, ateitininkę, kankinę Adelę Dirsytę. Sovietmečiu perėjusi kalėjimų, lagerių pragarus, nors buvo aršiai kankinama, bet dvasiškai nepalūžo, neišdavė, neišsižadėjo tikėjimo. Pati kankinama, luošinama, ji skleidė šviesos ir tikėjimo žodį kitoms kalinėms, jas drąsino ir guodė. Prievartinę, smurtinę mirtį ji sutiko dvasiškai nepalaužta.

Apie M.Valančių ir A.Dirsytę šv. Mišių metu kalbėjo jas aukojęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Po šv. Mišių jis ir Kauno miesto vadovai padėjo gėlių prie M.Valančiaus karsto Arkikatedros Bazilikos kriptoje, kur ilsisi ir kitų Bažnyčios vyskupų palaikai. Po to įvyko iškilmingas M.Valančiaus paminklo atidengimas. Ta proga buvo pasakyta keletas kalbų, o arkivyskupas S.Tamkevičius paminklą palaimino. Po šių iškilmių Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje įvyko konferencija, skirta A.Dirsytės žūties 50-ies metų sukakčiai paminėti.

„Norėčiau ir numiręs būti jums naudingas...“

Prie paminklo M.Valančiui įvykusiame minėjime apie vyskupo gyvenimą, visaapimančią veiklą gausiai susirinkusiems kauniečiams papasakojo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojas dr. Juozas Jasaitis. Jis pabrėžė, kad vyskupas buvęs žymiausias XIX amžiaus lietuvis, nešęs lietuvišką doros bei dvasingumo žodį savo tautai. Tai buvęs itin sudėtingas laikotarpis Lietuvai. Buvo įvairiais būdais siekiama ją surusinti, padaryti stačiatikiais, paskandinti alkoholyje. Katalikiškos bažnyčios buvo verčiamos cerkvėmis, imta steigti rusiškas mokyklas, vaikai ir kiti buvo verčiami rašyti rusiškais rašmenimis. M.Valančius atvirai ragino nelankyti tokių mokyklų. Buvo steigiamos slaptos lietuviškos mokyklos pas patikimus ūkininkus, kitus patriotus. Tos mokyklos davė pradžią daraktorių mokykloms. Pats vyskupas rašė ir leido tikybos vadovėlius, pasaulietines knygas, remontavo senas ir statė naujas katalikiškas bažnyčias, steigė lietuviškas bibliotekas. Jo knygelė „Apie brotstvą blaivystės arba nusiturėjimą“ tais laikais išėjo 40 tūkstančių egzempliorių tiražu, „Živatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų“ – 45 tūkst. egz. Reikia įsivaizduoti, kiek reikėjo padėti pastangų, kad šios ir kitos knygos išvystų dienos šviesą, pasiektų lietuvį skaitytoją. Dabar galima drąsiai sakyti, kad kaip tik M.Valančius išmokė lietuvius skaityti.

Suprantama, kad tokia „mužiko“ vyskupo veikla neliko nepastebėta caro valdininkų. Nedrįsdami su juo susidoroti Sibiro tremtimi ar kitais represiniais būdais, jie Varnių kunigų seminariją, kur dirbo M.Valančius, perkėlė į Kauną, čia atitremtas ir pavojingasis ganytojas. Tam, kad jis būtų artimesniame caro valdininkų akiratyje, kad jie galėtų akylai stebėti vyskupą. Ketverius metus M.Valančius buvo šios Kunigų seminarijos rektoriumi. Simboliška, kad už senosios mūro sienos, šalia kurios stovi paminklas, – Kunigų seminarija, netoliese stovi paminklas iškiliajam Maironiui, už kelių žingsnių – buvusieji vyskupo namai. (Juose jau mūsų dienomis gyveno kardinolas Vincentas Sladkevišius, dabar – jo memorialinis butas muziejus.) Šiuose namuose M.Valančius gyveno savo paskutiniuosius vienuolika metų. Čia jis parašė tokius kūrinius, kaip „Palangos Juzė“, „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, kitus darbus. Beje, jau vyskupui negaluojant, 1874 metais, caro gubernatorius džiaugėsi: „Vyskupas Valančius, pirma pavojingas ir galingas savo įtaka į dvasininkiją ir liaudį, dabar gali būti laikomas nebepavojingu“. Po metų, 1875-aisiais, garbingasis lietuvis išėjo į Amžinybę.

Tik jo idėjos visam laikui liko lietuvių tautos širdyje. Tada prie jo karsto Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, kur buvo pašarvotas, vyskupas Antanas Baranauskas sakė, kad M.Valančius buvo Lietuvai Dievo duotas vyras.

Paminklo atidengimo iškilmėse kalbėjęs prie M. Valančiaus atminimo įamžinimo prisidėjęs mecenatas R.Sidrys apgailestavo, kad dėl negalavimo šioje iškilioje šventėje negalėjo dalyvauti skulptorius prof. Leonas Žuklys, su didele meile ir atida kūręs paminklą. Čia atėjo jo dukra, Lietuvos muzikos akademijos docentė Žuklytė-Daunoravičienė. Ji sakė, kad jos tėvas šiam paminklui skyrė ypač daug dėmesio ir dvasinės šilumos. Docentė papasakojo įdomų atvejį: pasirodo, M.Valančius pakrikštijo būsimą poetą Joną Mačiulį-Maironį, kuriam skirtas paminklas kaip tik stovi netoliese.

Arkivyskupas S.Tamkevičius pastebėjo, kad šis paminklas primins meilę tėvynei, savo tėvų namams, paskatins blaivybę. Beje, arkivyskupas priminė, jog šį paminklą iš pradžių norėta pastatyti Vilniuje. O juk kaip tik pas caro generalgubernatorių Muravjovą, liaudyje pramintą Koriku, vyskupas ne kartą buvo kviečiamas dėl savo veiklos aiškintis.

Adelė – Kristaus Kryžiaus papėdėje

Tokiais žodžiais Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje iškilmingą minėjimą, skirtą iškilios lietuvių tautos dukros, kankinės A.Dirsytės žūties 50-ųjų metinių sukakčiai pažymėti, pradėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. kun. Kęstutis A.Trimakas. (Kankinės paveikslas buvo padėtas salėje prie Nukryžiuotojo kojų.) Jo šiai progai parašytos ir veltui susirinkusiems išplatintos knygelės „Šauksmas iš Sibiro. Adelė Dirsytė ir kalėjime sukurta maldaknygė“ įžangoje arkiv. S.Tamkevičius cituoja popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinio laiško „Naujajam tūkstantmečiui artėjant“ ištrauką: „Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių – tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoją už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas“. Vadovaujantis šiuo laišku ir tikinčiųjų prašymu, buvo pradėta A.Dirsytės kanonizacijos byla. Kun. K.A.Trimakas primena, kad A.Dirsytės beatifikacijos byla buvo pradėta 2000-ųjų išvakarėse, o praėjus dar trejiems metams buvo išspausdinta 574 puslapių monografija. Įžangos autorius pastebi, kad kaip patvariausią dvasinę atramą ji matė tikėjimo uolumu, maldos galia vienytis su Kūrėju, sutvirtėti, kad būtų apgintas savo ir pasaulio dieviškumas, kad savuoju pavyzdžiu būtų pabudintas atšalusių širdžių tikėjimas. „Geriausiai A.Dirsytės mintis paliudija jos maldaknygė, parašyta lageryje, išgarsinusi Lietuvos vardą visame pasaulyje; ji amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“, – rašo arkiv. S.Tamkevičius.

Šioje knygelėje bei kituose konferencijos metu platintuose leidiniuose nušviečiamas patriotės, katalikės gyvenimas, jos pasiaukojama veikla Dievui ir savo gimtajam kraštui Lietuvai, patirtos kančios sovietiniuose lageriuose prie geležinkelio tiesimo atšiauriomis gamtos sąlygomis Sibire, miškų kirtimuose.

Sovietų valdžios saugumas į A.Dirsytę atkreipė dėmesį, kai 1945 m. lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, jos auklėjamos moksleivės, užuot ėjusios į mokyklą, dalyvavo pamaldose bažnyčioje. Prasidėjo A.Dirsytės persekiojimai. Už priklausymą ir veikimą „antisovietinėje Ateitininkų organizacijoje“, „kontrrevoliucinių ginkluotų gaujų rėmimą“ ir kita ji buvo tardoma, kalinama. Vorkuta, Taišetas, Magadanas, Kolyma, kitos kalinimo, vergovės vietovės buvo paženklintos vien kančia, smurtu. Sovietinė lagerių valdžia įsitikino, kad ji gyvu žodžiu, bendromis maldomis, maldaknygių platinimu, kultūriniais ir religiniais renginiais labai stiprino lietuvaičių kalinių moralę ir dvasią. Todėl Adelė buvo nuolat laikoma karceryje, buvo atskirta nuo kitų kalinių, kankinama, luošinama. 1955 metais ji mirė kažkur Chabarovske, kur tiksliai – nežinoma...

Žiauriomis kalinimo sąlygomis A.Dirsytė parašė maldaknygę, kuri išpopuliarėjo visame pasaulyje. Apie šį pakilaus dvasingumo darbą labai palankiai atsiliepė net septyni kardinolai. Antai Bostono (JAV) arkivyskupas kardinolas R.Cushing rašė: „Iš Sibiro kalėjimo nė negalėtų kilti dar gražesnio ir viltingesnio dokumento. Tai įrodymas – jei įrodymo reikia, kad žiaurus tironas gali užmušti kūną, bet sielos – niekada...“

Konferencijoje kun dr. K.A.Trimakas kai kuriais aspektais A.Dirsytę sulygino su popiežiumi Karoliu Vojtyla – Jonu Pauliumi II. Jis iškentė nacių, vėliau – sovietinės santvarkos totalitarizmą, bet nepalūžo, išliko žmogumi, visą gyvenimą teigė gyvastį, Dievo meilę. Jis buvo prieš eutanaziją, abortus, savižudybes. Popiežius vis primindavo, kokia didi yra Dievo dovana – gyvybė. Jis ragino būti ištikimais Kristui ir pats buvo tos ištikimybės pavyzdžiu.

A.Dirsytė irgi savo gyvenimu, pasiaukojama veikla, per kančias ir žaizdas teigė Dievą, Jo duotą gyvenimą, buvo ištikima Kristui. Paskutiniai žodžiai jos maldaknygėje buvo: „Jei reikia aukų, imk jas iš manęs, tik duok man kankinimų drąsos, stiprybės. Amen“.

Arkiv. S.Tamkevičius pastebėjo, kad jei Lietuvoje mūsų dienomis būtų daug tokių mokytojų kaip A.Dirsytė, gyvenimas būtų kitoks.

Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas kalbėjo apie gyvenimo ir mirties kultūros dvasinius ypatumus. Kaip tik A.Dirsytė pragariškomis Sibiro tremties sąlygomis teigė gyvybės kultūrą, ji ėjo prieš blogį, kylantį iš bedieviško sovietizmo. L. Serapinas priminė A.Dirsytės savo mokiniams vis kartotus žodžius: „Mokykitės gyventi krikščioniškoje šviesoje“. Tad kodėl vaikų nemokome taip?“, – klausė pašnekovas. „Grįžkime prie Bažnyčios, kur gyvuoja nusistovėjusi tvarka prieš melą, smurtą, kitas nedorybes“, – sakė Lietuvos ateitininkų vadovas.

Konferencijos dalyviams koncertą surengė Šv. Cecilijos ateitininkų kuopos choras.

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija