Atnaujintas 2005 rugsėjo 30 d.
Nr.73
(1374)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kaip diena nuo nakties...

L.Brežnevo valdymo metais teko lankytis Ladogos ežero saloje esančiame garsiajame Valaamo vienuolyne. Jis buvo paverstas turistine baze, o daugelyje kažkada klestėjusio vienuolyno pastatų ir cerkvių gyveno „didžiojo tėvynės karo“ veteranai invalidai – bekojai, berankiai ir kitokie. Suvežti iš įvairių „plačiosios tėvynės“ vietų, kad varge ir skurde užbaigtų savo paskutines dienas. Buvo baisu žiūrėti, kai, prieš atvykstant iš Leningrado turistiniam laivui, į prieplauką iš savo varganų buveinių į pakalnėje esančią krantinę pradėdavo važiuoti dešimtys buvusių tėvynės gynėjų su iš lentų grubiai sukaltais vadinamaisiais ratukais, kuriuose vietoje ratų buvo pritaisyti iš įvairių mechanizmų išimti seni rutuliniai guoliai. Keldami baisų triukšmą vargšai invalidai, be jokių rankų ir kojų protezų, remdamiesi prie alkūnių pritaisytomis kulbėmis, stengėsi aplenkti vienas kitą, tikėdamiesi iš turistų sulaukti kapeikų, maisto ar rūkalų. Vaizdas buvo išties košmariškas. Valaame, kaip niekur kitur, atsiskleidė komunistinės valdžios veidmainystė, kai iš visų tribūnų buvo skelbiama, jog „niekas neužmiršta, niekas nepamirštas“. Ir dabar, praėjus 60 metų po karo pabaigos, kai iš Kremliaus tribūnų buvo šlovinami Europos „išvaduotojai“, netgi Rusijos laikraščiai ir žurnalai rašė, kad dauguma karo veteranų galutinai įsitikino, jog jie nereikalingi valstybei. Savaitraštyje „Echo planety“ publicistas Jurijus Uljanovskis rašė: „Atidavę visas savo jėgas ir sveikatą tėvynei, veteranai, kad ir kaip būtų liūdna, tapo labiausiai neapginta visuomenės dalis“. Tiesa, Rusijos laikraščiuose teko matyti, jog pergalės dienos proga kai kurių regionų gubernatorių įsakymu veteranai buvo apdalyti lauknešėliais, kuriuose buvo po pusę kilogramo dešros, pora vadinamųjų „Bušo šlaunelių“ ir degtinės butelis...

O vienas buvęs sovietų pulkininkas veteranas, kuris to išpūsto 60-mečio jubiliejaus išvakarėse amerikiečių veteranų buvo pakviestas į JAV, grįžęs iš jos guodėsi, jog amerikiečių karo veteranai gyvena tarsi Dievo užantyje. Iš tiesų JAV karo veterano statusą turinčiajam galima tiktai pavydėti. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsteigta Veteranų diena yra viena žymiausių amerikiečių švenčių, nenusileidžiančių Nepriklausomybės ir Padėkos dienoms. Ši šventė, pagerbiant žuvusiuosius Pirmajame pasauliniame kare, JAV Kongreso buvo įsteigta 1925 metais ir vadinosi Susitaikymo diena. Ji buvo švenčiama lapkričio 11-ąją (Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 metais dieną).

Jeigu tada tai buvo šventė, skirta Pirmojo pasaulinio karo veteranų garbei, tai dabar – visų karių ir visiems juose dalyvavusiems JAV veteranams pagerbti. Paskutinėje deklaracijoje, skirtoje Veteranų dienai, JAV prezidentas Džordžas Bušas pažymėjo, jog dabar JAV yra per 25 mln. veteranų. Tai Antrojo pasaulinio karo, Korėjos, Vietnamo, Persijos įlankos karo (1991 m.) ir dabartinio veteranai.

Veteranų problemomis rūpinasi JAV vyriausybė. Sukurta visa institucijų sistema, kurios darbuotojai rūpinasi buvusiųjų kariškių visomis problemomis. JAV Kongrese dirba specialus komitetas veteranų reikalams, kuriame yra net penki pakomitečiai: medicininio aprūpinimo, pensijų ir draudimo, švietimo bei profesinio persiorientavimo, aprūpinimo būstais. Taip pat ir Senate dirba toks pats komitetas. Tačiau vykdomuoju organu yra Veteranų reikalų ministerija. Tai pati didžiausia vyriausybinė įstaiga. Bendrasis jo tarnautojų skaičius – net 210 tūkst. žmonių. Pačios ministerijos aparate dirba 30 tūkst. valdininkų, visi kiti – kaip ministerijos pareigūnai atskirose valstijose. 2004 metais šiai ministerijai iš valstybės biudžeto buvo skirta net 62 milijardai dolerių. Net 95 proc. šių milžiniškų lėšų skirta tiesioginėms išmokoms veteranams. Šių metų biudžete veteranų reikalams pridėtas dar vienas milijardas. Be to, Veteranų ministerijai priklauso dvylika tūkstančių hektarų žemės, 5600 įvairių pastatų, 163 ligoninės, 850 poliklinikų ir ambulatorijų bei 120 karinių kapinių. Maksimali pensija kariškiams – nuo seržanto iki generolo – išmokama priklausomai nuo karinės tarnybos stažo. Pensijos dydis – iki penkių tūkstančių dolerių. Taip pat pensijos kasmet indeksuojamos 3-4 proc., priklausomai nuo infliacijos lygio. Be pensijų, veteranai naudojasi daugybe įvairiausių lengvatų. Pavyzdžiui, išeinant į atsargą, kariškiams išmokamos vienkartinės pašalpos nuo 30 iki 100 tūkst. dolerių, taip pat nemokamai galima važiuoti į bet kokį JAV miestą ne tik atsarginiams, bet ir visiems jų šeimos nariams. Veteranas ir jo šeimos nariai nemokamai naudojasi visu medicininiu aprūpinimu. Dar daugiau, išėję į atsargą JAV kariškiai 26 mėnesius gauna bedarbio pašalpą, nors ir dirba kitus darbus. Aišku, neskaitant pensijos. Veteranai, išėję į atsargą, turi teisę pusę metų nemokamai kartu su šeima gyventi valstybei priklausančiuose namuose. O svarbiausia – turi teisę pirkti prekes ir maisto produktus karinės prekybos parduotuvėse ir užpildyti kuru savo automobilius karinėse degalinėse, kuriose benzinas kainuoja 30 proc. pigiau. Pagal JAV įstatymus, karinių pajėgų veteranais laikomi asmenys, ištarnavę ginkluotosiose pajėgose 20 ir daugiau metų arba dalyvavę karo veiksmuose bent vieną dieną! Taigi pakanka vienos vienintelės dienos dalyvauti karo veiksmuose, kad iki gyvenimo pabaigos galėtum naudotis daugybe įvairiausių lengvatų bei privilegijų.

Taigi JAV savo veteranais rūpinamasi per visą jų gyvenimą. Iki pat paskutiniojo gedulingo maršo.

Kaipgi čia neprisiminsi Stalino ir vėlesnių SSKP gensekų elgesio su savo veteranais. Negana to, kad, pakliuvę į nelaisvę Antrajame pasauliniame kare, buvo iškart pasiųsti į koncentracijos stovyklas, bet ir po Stalino mirties paleisti iš jų negavo jokių karo veteranams teikiamų lengvatų. O SSRS karo veteranams reiškiama pagarba tebuvo tik parodomoji. Totalitarinė komunistinė sistema ne tik stalininiu laikotarpiu, bet ir vadinamaisiais stagnacijos metais absoliučiai nesirūpino žmonių, ant savo pečių išnešusių didžiausio ir sunkiausio Antrojo pasaulinio karo naštą ir faktiškai išgelbėjusių komunistinę totalitarinę sistemą nuo neišvengiamo žlugimo, likimu. Galima dar priminti, kad, be Antrojo pasaulinio karo veteranų, varganą dalią išgyvena dešimtys tūkstančių Afganistano karo dalyvių. O tie, kurie buvo pasiųsti kariauti į Vietnamą, Artimuosius Rytus, Angolą, Korėją bei kitus kraštus ginti „pažangiųjų“ režimų, irgi visų pamiršti.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija