Atnaujintas 2005 spalio 7 d.
Nr.75
(1376)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dvasingosios mūsų išvykos

Pulkelis paįstriečių (Panevėžio r.) šį rugsėjį vykome į Šiluvos atlaidus. Dažnai vykdami į tolimesnes ir artimesnes išvykas joms rengiamės iš anksto. Susirandame, kas mus galėtų pavėžėti, stengiamės surinkti tokią grupelę, kad pustuštis transportas nevažiuotų ir visi norintys sutilptų.

Jau iš vakaro susitariame, ką norėsime nuveikti ir pamatyti. Visada norisi pamatyti kuo daugiau, bet norisi ir neskubant pabendrauti, įkvėpti tos vietovės oro, pajusti ir kitų gyvenimo pulsą.

Iš Paįstrio išvykome gana anksti, nes Panevėžį juosia aplinkkelis, tai juo, nesiekdami Aukštaitijos sostinės, ir važiuojame Šeduvos link. Į ją neužsukame, tik pasigrožime baltais barokiniais Šeduvos bažnyčios bokštais. Nors turint pakankamai laiko verta apsilankyti ir Šeduvoje, nes gražiai gaivinama senoji šeduviškių tradicija visas žaliąsias zonas tarp namų ir gatvės apsodinti gėlėmis. Neužsukome ir prie gražiai prižiūrimo Šeduvos vėjo malūno, jis matyti iš visų pusių ir iš toliau. Dar pasigrožėję nemaža, netoli fermos besiganiusia, avių banda, prieš Radviliškį pasukame Tytuvėnų link. Reikėjo palūkėti prie geležinkelio pervažos eilėje, nes pasitaikė du traukinių sąstatai. O paskui mes, lygumų rajono žmonės, ėmėme grožėtis banguotu Žemaitijos reljefu. Visą kelią mainėsi nuotaikos dėl prižiūrimų arba apžėlusių pakelių, sau tylutėliai mąsčiau: ar nuo pinigų, ar nuo valdžios atstovų požiūrio priklauso pakelių priežiūra?

Kadangi buvau jauniausia šiame kolektyve (buvo moterų, kurioms jau senokai per 80), tai man teko pasakoti, ką pravažiuojame, ką matome ir ką nuvykę matysime, aišku, tam iš anksto pasirengus. Pirmasis sustojimas – Tytuvėnuose. Apžiūrėjome vienuolyno ir Švč. M. Marijos bažnyčios kompleksą, pasimeldėme, nusifotografavome ir pulkeliu išsiskubinome į Šiluvą. Manau, iš anksto užsisakę ekskursiją po Tytuvėnus su vadovu pamatytume dar daugiau, dar artimiau pajustume čia alsuojančios garbingos praeities aurą ir rimtį.

Šiluvoje lankėmės kariškiams ir partizanams skirtą atlaidų dieną. Pro mus pražygiavo senieji rezistentai su savo vėliavomis, dabartiniai kariškiai su savo atributika ir vėliavomis. Šv. Mišiose dalyvavo daug dvasininkų, kariškių, jaunų ir garbingo amžiaus žmonių iš visų Lietuvos kampelių.

Tądien žmonių buvo daug. Pirmiausia lankėmės Šiluvos Švč.M.Marijos didingojoje koplyčioje, kurioje 1993 metų rugsėjį tikinčiųjų apsuptyje meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Neskubėdami gatve pro kultūros centrą pasiekėme aikštę prie Šiluvos Bazilikos, palengva apėjome visą šventorių, nulenkėme galvas prie paminklinio stogastulpio partizanų vadui Jonui Žemaičiui – Vytautui. Ilgai pastovėjome paskendę savose mintyse, nes su mumis buvo dvi partizanų seserys-ryšininkės. Pasimeldėme Bazilikos dešiniajame šone esančioje Ligonių koplyčioje, apžiūrėjome ten esančias senąsias relikvijas: skrynią, vyskupų drabužius. Grįžtant namo aštuoniasdešimt penktuosius bebaigianti bendrakeleivė Kostancija, prigludusi man prie ausies, pašnibždėjo: „Dėl likusio raišumo po kojos lūžio Dievuliui nepriekaištavau, tik prašiau, kad visai ant lovos neatgulčiau“. Pamaniau – koks žmogaus nuolankus priėmimas ir nešimas to kryželio, kuris skiriamas Aukščiausiojo.

Pasimeldus Šiluvoje kai kuriems labai norėjosi dar kartą aplankyti Kryžių kalną. Mūsų grupelėje galioja lyg „veto“ teisė – jei nors vienas nori išvysti Kryžių kalną, važiuoja visa grupelė. Prie Kryžių kalno iš tolo matyti dideli autobusai, lengvosios automašinos, vėjyje tilindžiuoja suvenyriniai skambalai. Čia galima ir kryželių, ir paveikslėlių, ir Šiaulių kraštą primenančių daikčiukų nusipirkti.

Susėdę į mašiną pasukome namų link. Važiavome jau ne pro Šeduvą, o pro Pakruojį, netoli buvo ir Joniškėlis (Pasvalio r.), važiavome per Pušalotą, Mikoliškį – ir jau Panevėžio rajone. Sustojome Gasparėlių kaime, prie paminklo 1952 metais trims žuvusiems partizanams Jurgiui ir Juozui Balčikoniams bei Petrui Dunkevičiui, nes kartu važiavo dvi partizano Petro seserys Kostancija ir Ona Dunkevičiūtės. Čia uždegėme Šiluvoje pašventintas žvakeles, padėjome rudeninių gėlių puokščių, pasimeldėme. Jei važiuodami šnekučiavomės, tai Gasparėlių miškelyje sėdę į mašiną iki namų nebepratarėme nė žodžio: mums atrodė, kad ne uogos ant sulaukėjusių radastų raudonuoja, o jaunų vyrų pralieto kraujo lašai...

Ona STRIŠKIENĖ

Paįstrys, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija