|
Mindaugo Tomonio auką prisimenant
Lapkričio 5-ąją sukako 30 metų, kai po KGB surengtų kankinimų
psichiatrijos ligoninėje tragiškai žuvo jaunas katalikas, poetas,
filosofas, mąstytojas, paminklų restauratorius konservuotojas Mindaugas
Tomonis (1940-1975). Tuomečiame Kauno politechnikos institute įgijęs
chemiko technologo specialybę, nuo 1969 metų dirbęs Paminklų konservavimo
instituto chemijos laboratorijos katedros vedėju, 1974 metų pavasarį
M.Tomonis atsisakė restauruoti Kryžkalnyje paminklą sovietinei armijai.
Už tokį savo valios pareiškimą Mindaugas netrukus buvo patalpintas
į psichiatrijos ligoninę. Netrukus, 1974 metų gruodį, tuomečiame
Ateizmo muziejuje (Šv. Kazimiero bažnyčia) atsiliepimų knygoje Mindaugas
padarė įrašą dėl katalikų teisių slopinimo. 1975 metų pabaigoje
baigė rašyti pagrindinį savo gyvenimo kūrinį Žinia, skirtą M.K.Čiurlioniui
atminti. 1975 m. birželio 25 d. Mindaugas parašė laišką Lietuvos
kompartijos centro komitetui, kuriame pagrindinė mintis laisvės
krikščioniškai kultūrai būtinumas, reikalavo religijos laisvės.
Po dviejų dienų buvo prievarta išvežtas į psichiatrijos ligoninę
taip nusprendė KGB gydytojai nuo antisovietinių (tiksliau, tautinių
ir krikščioniškų) įsitikinimų. Supažindiname su M.Tomonio 1974
metų gruodį padarytu įrašu sovietinės okupacijos metais įkurto Ateizmo
muziejaus atsiliepimų knygoje, ginančiu tautos ir tikinčiųjų teises.
Likimas lėmė, kad Kristaus šventovė, krikščioniškosios Meilės skelbėja, taptų jai priešingo materialistinio tikėjimo centru. Tikėjimo? Taip, ...ne mažiau aišku, kad materialistinis netikėjimas savo ruožtu nėra žinojimas, o tik materialistinis tikėjimas (V.I.Lenin, Filosofskije tetradi, Moskva, 1973, p. 400). Pažymėtina, kad Šv. Kazimiero bažnyčia tikras laikmečio veidrodis: kiekviena valdžia, pradedant carine okupacija, ją paversdavo viešpataujančio arba besistengiančio viešpatauti tikėjimo šventove.
Būti kultūringam reiškia būti laisvam, teigia Chosė Marti. Tikrai kultūringu žmogumi negali būti ne tik pavergtasis, kurio dvasinę būtį griežtai riboja ir skurdina išoriniai veiksniai, juo nebus ir laisvasis, jei dvasios viduje jis nebus laisvas nuo neapykantos skirtingoms pažiūroms, nesistengs jų suprasti, būti tolerantiškas. Susipažinus su ateistine ekspozicija, atspindinčia bendrą padėtį karingojo ateizmo pozicijose, krenta į akis kol kas būdingas šiai pasaulėžiūrai bruožas: vienpusiškumas. Jis sumažina ir šių ekspozicinių pastangų poveikį. Čia atėję matome, kad stenduose pasirengta atskleisti gyvybės raidos Žemėje istoriją, apibūdintos pirmykštės religijos, panagrinėti kartu su civilizacijos raida besivystančių ir su laiku pasiekusių vis labiau didėjančios pažangos religijų perimamumo elementai. Krikščionybė neatsirado tuščioje vietoje, natūralu, kad joje galima įžiūrėti tam tikrą giminystę su ankstesniu epochų kultūriniu-dvasiniu paveldėjimu. Ta proga galima pastebėti, kad ir materialistiniame tikėjime galima surasti nemaža struktūrinio panašumo su krikščionybe... Nemaža dėmesio skirta krikščionybės šešėliams. Suprantama, dvasininkai taip pat žmonės, o klysti yra žmogiška... Dalis jų daugiau pastangų dėjo ne tiek tikrajam krikščioniškųjų sielų tobulinimui, kiek paklusnumo skiepijimui, dalis per daug rūpinosi žemiškaisiais turtais, nesekė moraliniu Kristaus pavyzdžiu. Tačiau tarp kurio gi tikėjimo skelbėjų nerasi idealistų ir savanaudžių? Esmė, matyt, ne asmenybėse, o pačioje filosofijoje.
Apsišvietusiam krikščioniui esamoji ekspozicinė medžiaga byloja apie gruboką, primityvųjį ateizmą, neužmaskuotą tendencijos diktatūrą. Ja gali pasitenkinti tiktai ribotos, jau suateistintos sielos. Ateistu paprastai tampa tie, kurie truputėlį paragauja mokslo ir ties pasiektu pažinimu sustoja. Tai psichologiniai vartotojai, besąlygiškai priimantys nesunkiai pasiekiamą, dar daugiau net primygtinai peršamą informaciją ir nematantys reikalo savo protu patikrinti jos informatyvumą. Tiems, kas bent kiek nuodugniau susipažįsta su filosofijos istorija, nėra pažįstama aklo pasitenkinimo savimi būsena. Taigi ne veltui sakoma, jog karingasis ateizmas vidutinybių filosofija.
Apkaltinus mokslinę instituciją tendencingai ir primityviai vienpusiškumu, reikia minėtąją ydą aptarti kiek detaliau. Vargu ar net beraščiams galima teigti, kaip tai mėginama daryti čia, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji garbino ne Kristų Dievo Sūnų ir pranašą, bet avinėlį su keturiomis kojomis!.. Tiktai negrams ar kiniečiams, visiškai nežinantiems Lietuvos istorijos, galima kartoti ir kartoti, jog pokario metais Lietuvoje dešimtį metų siautėjo... banditai! Būta, aišku, ir klasių kovos, tačiau pernelyg dar aitrios asmenybės kulto epochos žaizdos! Žiūrint į vitrinoje gulintį šautuvą, neaišku, kokios rankos jį laikė, savanaudžio buožės ar liaudies keršytojo, partizano, kovojusio prieš, jo supratimu, okupantus, trėmusius nekaltas šeimas į Sibirą, be kaltės kaltuosius į koncentracijos stovyklas. Su istoriniais faktais reikia elgtis atsargiai, jautriai. Vienpusiškumas gali labai pakenkti, sukeldamas nepageidautinas mintis. Kas buvo čia demaskuojami dvasininkai, pokario partizanų rėmėjai, pasiaukojantys kovotojai už dvasinės būties Tiesą ir tautos Laisvę ar užkietėję paprastų žmonių priešai?.. Tikra yra tai, kad liaudies neremiama buožių saujelė taip ilgai nebūtų atsilaikiusi prieš ginkluotus valstiečius, siekiančius sunaikinti išnaudotojus, ir kariuomenę... Taigi tas nelemtas vienpusiškumas. Ar jis kaltas, kad viduramžių krikščionybės inkvizicijos patalpos mūsų bendraamžiams primena materialistinę inkviziciją? Matyt, ne veltui stende Bažnytininkai hitlerininkų talkininkai vienas tekstas iš dalies pridengtas, o kitame vyskupo V.Brizgio nepateikiama tos vietos, kur turi būti kalbama apie kovos prieš baisųjį bolševizmą reikalingumą, tuo juk būtų per daug atskleista ir pernelyg išryškėtų tautos, patekusios tarp dviejų ugnių, tragedija....
Kalbant apie vienpusiškumą, negalima nepaminėti ir milžiniškos religijos įtakos liaudies moralei. Pavyzdžiui, kas palygintų vyskupo M.Valančiaus veiklą, jo įtaką su visu dabartiniu ateistų antialkoholiniu frontu? Šios parodos stenduose veltui ieškotume lyginamųjų krikščioniškosios ir ateistinės visuomenės moralės rodiklių. O kuo gi dabar galima būtų pasigirti padidėjusiu alkoholio suvartojimu, gausėjančiomis skyrybomis, jaunimo abejingumu darbui? Pagaliau niekur nerasime bent užuominų apie religinės filosofijos raidą, jos pasiekimus ir grožį... Nė vienas plakatas lankytojams nekalba apie tai, kad, krikščionių supratimu, pasaulis yra prasminga Gėrio, Grožio, Tiesos evoliucija, laipsniškas prasmingos Gražios Gėrio Tiesos įkūnijimas pasaulio Tapsmo procese. Ekspozicija tiktai parodo pasaulio pradžią ir pateikia nuostabaus ir labai sudėtingo pasaulio Grožio raidos faktus. Iš lėto ryškėjanti ir atsiskleidžianti dvasinė pasaulio Tiesa, auganti valia dieviškosios estetikos Trejybei būties Gėriui ir Grožiui Kristaus tyros dvasios Tiesoje (tvirtai tikintys rasti pasaulio Prasmę ją ras, neregiai praregės...) čia neatspindi. Nemėginama atsakyti ir į tai, kam duotas amžinasis Amžinybės, visuotinybės troškimas, kur jis veda. Šie kiekviename mūsų glūdintys dvasiniai spinduliai ir yra krikščioniškoji MEILĖ evoliucijoje išsivystęs ir tebestiprėjantis pasaulio ir dieviškosios Trejybės meilės jausmas. Jausmo Grožio, Minties Tiesos ir aukščiausiojo prado Valios Gėrio tobulėjimo kelyje regime savąją sielą, siekiančią susilieti su aukštesniąja absoliučia Trejybe, Idealu. O tai čia, šioje pilkoje paskirų tendencingų faktų atmosferoje, nėra pačios religinės dvasios atspindžio, čia ne tik neišdėstoma religinės filosofijos sistema, jos dvasinė esmė, bet nėra net užuominų apie ją. Todėl nevyksta tikras, abipusiškas dviejų tikėjimų dialogas, iš tikrųjų iš esmės nepalyginama krikščionybė, nagrinėjami pasaulio būtį nuo pradžios iki pabaigos apoteozės, susiliejimo su Kūrėju tobuloje Gražaus Gėrio Tiesoje valingam naujų pasaulių kūrimui, ir materializmas, tikintis gyvuoju pasauliu kaip atsitiktiniu materialaus chaoso produktu, neturinčiu jokios prasmės ir taip pat beprasmiškai išnykstančiu, be pėdsakų sunaikinant visa, kas buvo pasiekta.
Veltui ieškotume ir medžiagos, atspindinčios nelygiateisę LKB padėtį: Bažnyčia, krikščionių bendruomenė Lietuvoje neturi savo spaudos, kurioje būtų galima nagrinėti aktualias būties ir buities problemas, neleidžiama religinė literatūra jaunimui. Dar daugiau draudžiama net organizuoti susirinkimus Šventojo Rašto aiškinimui! Nejaugi religija, ši praeities atgyvena, tokia pavojinga, kad ją reikia slopinti, neleidžiant spaudoje bei visuomenėje (pvz., per televiziją arba šioje salėje) įsiliepsnoti atviram ginčui? XX a. genijus A.Einšteinas teigė: Mokslas be religijos aklas, religija, be mokslo šlubuoja. Šviesiausieji žmonijos protai visais laikais siekė asmenybės harmonijos, amžinųjų ir laikinųjų (greit besikeičiančių mokslinių) tiesų sintezės darnioje sistemoje. Tai amžinas poreikis, diktuojamas subjektyviojo, valingojo aš , atkakliai siekiančio idealo Gėrio Trejybės, ieškančio žinomose dar neatpažintose erdvėse visuotinės Prasmės paslapties. Ar žmonės, stovintys ant civilizacijos slenksčio, nepagalvojo apie tai, kad po daugelio šimtų, tūkstančių, milijonų ir net milijardų metų po daugelio mokslinių-ideologinių perversmų, pasaulėžiūra, nepažinusi visuotinio Valios lauko, pasireiškiančio ir šiuolaikiniame žinojime ne tik subjektyviosios valios versmėmis, bet ir telekinezės fenomenu bei kitais reiškiniais atrodys akla?
Netoliaregė tendencija, vienpusiškumas, kylantis dėl tolerancijos stokos ir dėl baimės, kad bus sunku įrodyti savo teisumą, jei visiškai atsiskleis abiejų pasaulėžiūrų gelmėse slypinti šviesa tikslingoji, prasmingoji ir chaotiškoji, beprasmė, šią ekspoziciją pavertė nuvalkiotu šablonu, kalbančiu apie ne itin aukštą polemikos kultūrą. O visiems žinoma tiktai ginče gimsta Tiesa. Tiesa, kuri ir yra aukščiausias Būties tikslas.
Išvada: atėjusieji į bedievybės šventovę pamato amžių amžius žmoniją jaudinusio, slypinčio pačiose egzistencijos gelmėse būties prasmės ir dieviškumo klausimo sprendėją religiją kreivame veidrodyje. Kai kas su tuo jau apsiprato... Tačiau intelektualinė revoliucija, sekanti po socialinės, visiems būties šablonams gresia katastrofa. Į tai būtina atsižvelgti.
Tech.m. kand. Mindaugas TOMONIS
1974 12 29
© 2005 "XXI amžius"
|