Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas GRIGAS

Nijmegeno bibliniame muziejuje atkurtame Kristaus laikų žydų kaime

„Lietuvos Caritas“ bendradarbiai svetingoje Wennekesų šeimoje. Viduryje – šeimininkai Paulius, Jolanda ir mažoji Anelotė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83)

Širdis, vadyba ir Kinijos Liaudies Respublikos taikingoji politika

Čia pat jaukioje Šv. Luko parapijos svetainėje įsitaisome klausyti ACTIOMA instituto bendradarbio Henko Meeuws’o paskaitos apie Olandijos krikščionių socialines organizacijas, jų tinklą, jose dirbančių savanorių palaikymą ir išlaikymą. ACTIOMA – šiuos ir panašius klausimus tirianti bei konsultuojanti mokslo įstaiga. Henkas kalba, kad krikščionys, norėdami darniai ir vaisingai veikti organizacijose, turi harmoningai derinti pareigos, naudos, džiaugsmo ir dorybės aspektus. Nė vienas jų neturįs būti užmirštas ar pervertintas kitų atžvilgiu, kitaip neišvengsime veiklos iškraipų bei krizių. Darbe būtina derinti vadybos, profesionalumo, širdies-sielos ir darbuotojų ar savanorių dvasinio gyvenimo poreikius. Ieškant krikščioniškos veiklos savanorių ir juos palaikant, reikia nuolat klausti ir savo darbuotojų, ir savęs: kodėl, ką reiškia ir kam iš tiesų reikalingas šitas darbas man, mano širdžiai (ir ar reikalingas)? Kodėl, kam gyvenu? Tai yra ir klausimas apie Dievą. Pavyzdžiui, „Raudonojo Kryžiaus“ darbuotojas įsipareigoja visam gyvenimui, ir tokių darbuotojų negali atstoti (ar net ir suprasti) ribotam laikui, projektui priimami profesionalūs darbuotojai. Į mano klausimą dėl bažnytinės organizacijos tapatybės praradimo pavojaus, priimant (kitais atžvilgiais tinkamus) žmones, kurių gyvenimiška laikysena prieštarauja krikščioniškoms vertybėms, H.Meeuws’as sako: „Reikia akcentuoti ne tai, kaip jie turi gyventi, o suteikti jiems darbo erdvę, kuri leistų patirti, kokie jie ir jų gyvenimas gali būti“.

Padėkoję paskaitininkui, keliaujame apžiūrėti Hertogenboscho. Iš čia kilęs savitasis viduramžių dailininkas Hieronimas Boschas (Hieronymus Bosch). Neužmirštamas miesto akcentas – XIII – XVI amžių Brabanto gotikos Šv. Jono katedra. Tiesiog pilko smiltainio linijų simfonija išorėje ir viduje, kolonų „medžiai“ liejasi į skliautų aukštybės prieblandą. Kaip tik – vargonų koncertas! Klausomės jo šoninėje navoje, prie stebuklingos Marijos su Kūdikiu skulptūros. Marijos statula su karališka tamsraudone, auksu siuvinėto aksomo mantija rymo gyvoje, plevenančioje žvakučių liepsnelių jūroje.

Vakarienės Paulius kviečiasi mus į savo šeimą, kur mūsų laukia kulinarijos siurprizas – devyni skirtingi salotų patiekalai. Ponia Jolanda, muzikos mokytoja, šeimos įdukrinta kinė Anelotė ir netgi švelni, nenustygstanti iš laimės Velso spanielė Alisija tuojau įtikina mus, kad svetingumas žinomas ne vien Lietuvoje... Vėliau Paulius mums papasakos Anelotės įvaikinimo istoriją. Visa olandiškų ir kiniškų formalumų procedūra trunka trejus metus (nuo paraiškos registravimo, specialių kursų, vedamų maždaug aštuonioms įvaikinančioms sutuoktinių poroms, Vaikų teisių apsaugos tarnybos vizitų, tikrinimų namuose – iki paties įvaikinimo, kelionių pasirinktoje šalyje). Oficialios įmokos abiejų šalių tarnyboms už visa tai sudaro apie 13 tūkst. dolerių. Neutralų įtėvio pasakojimą čia leisiu sau papildyti žmogaus teisių gynimo organizacijų liudijimais apie Kinijos demografinę politiką. Valstybiniai KLR įstatymai leidžia šeimai gimdyti tik vieną vaiką. Kiti vaikai naikinami abortais, taip pat ir prievartiniais, nepaklūstantys tėvai baudžiami. Kaimuose dar labai gaji sena tradicija, pagal kurią garbė auginti sūnų, todėl gimusios mergaitės tiesiog išmetamos arba nužudomos, nors už tai ir gresia 20 metų kalėjimo. (Indijoje ir Tailande atvirkščiai – skurstančios šeimos žudo gimusius berniukus, nes mergaites lengviau parduoti prostitucijai.)

Kinijos vaikų namuose neretai būna po 500-800 vaikų, iš jų berniukų dažniausiai tik keletas. Vaikai beveik visą laiką praleidžia lovose arba ant grindų (didelėse salėse – iki pusšimčio našlaičių pamestinukų). Kelissyk per dieną jie gauna dubenėlį ryžių (viena dalis ryžių, trys dalys vandens). Vakarų stebėtojai akcentuoja, kad tų vaikų namų mažieji gyventojai paprastai būna labai išsekę, pilkai geltonos spalvos veidais, vaikščiodami neišlaiko pusiausvyros; jei parkrenta ir skaudžiai užsigauna – nerėkia, neverkia, atsikelia ir eina toliau (vaikų namų patirtis – vis tiek niekas neateis tau padėti). Viena įtėvių šeima prisimena nuotykį viešbutyje, kur trumpam apsistojo jau pasiėmę vaikelį iš kiniškų vaikų namų. Vaikas netyčia parpuolė ir atsitrenkė į sieną, o pamatęs įtėvių išgąstį ir rūpestį, tuoj pat skaudžiai trenkėsi tyčia. Apleistas vaikas iškęstų bet ką, kad tik vėl sulauktų globos ir dėmesio.

Yra žinoma, kad įvaikinimo sėkmę nemažai lemia visokie būsimųjų įtėvių lojalumo KLR liudijimai ir raštai, jog „pritaria taikingai Kinijos Liaudies Respublikos politikai“.

Dabar Anelotei jau apie dešimt metų, ji puikiai mokosi ir apskritai yra „kiečiausia“ savo klasės mergina. Įtėviai sudaro jai visas sąlygas domėtis kinų kultūra, nors gimtąja kalba mergytė nekalba (kinų valgyklų darbuotojai pašnekina, atpažinę tautietę, ir nustemba negavę atsakymo). Bet mažoji su entuziazmu praktikuoja Rytų kovos menus. Paulius pasakoja, kaip sykį per treniruotę smulkutė jo įdukra priveikė kelissyk didesnį vaikiną, stvėrusį ją iš už nugaros už kaklo – maža kojyte tryptelėjo jam ant kojos pirštų ir žaibiškai spyrė į blauzdą. Kalbamės apie įvaikinimo paslaptis – kaip kartais vienodai kilniai ugdomi įvaikiai užauga puikiais žmonėmis, o kartais, deja, ne. Į mano abejonę, ar vadinamasis paveldėjimas, genai turi tam kokios reikšmės, o ne vien tik auklėjimas, Paulius atsako tvirtu įsitikinimu, kad turi. Ir pasidalija įdomia istorija apie Anelotę.

Parsivežę iš Kinijos, įtėviai stengėsi tvarkingai reguliuoti vaiko maitinimąsi, o mergytė mėgo be saiko gerti skysčius. Sveikatos sumetimais jai leido gerti ne per dažnai, nustatytu laiku. Kartą, vos pramokusi olandiškai formuluoti sakinius, Anelotė tarė įtėviui: „Kai kurie žmonės mėgsta gerti daug skysčių“. – „Na, taip...“ – „Kai kurie vaikai mėgsta gerti daug skysčių...“ – „Taip, tai kas?“ – „Kai kurie kinų vaikai mėgsta gerti daug skysčių...“ – „Tai ką tu nori pasakyti – kad duočiau tau gerti?“ Niekas Anelotės nemokė taip reikšti minčių. O būtent taip prašoma Kinijoje – ten niekas nepasakys tiesiog: „Duok man gerti“.

Įtėviai neslepia nuo mergaitės tiesos apie praeitį (šiuo atveju tai ir neįmanoma – vaikui pirmajam kyla klausimai: „O kodėl aš neturiu tokių geltonų plaukų, tokių mėlynų akių kaip jūsų?“). Palaiko jos pagarbą tikrajai mamai, kuri Kinijos sąlygomis pasielgė iš tiesų gailestingai, palikdama kūdikį prie kažkokio tilto – kad žmonės būtinai rastų. Tačiau aplankyti Anelotės gimtąją šalį planuojama jai gerokai paaugus – kad galimi pasąmonės prisiminimai nešokiruotų per skaudžiai.

Europos Babelė ir krikščionių atsakas

Rugpjūčio 21-oji, sekmadienis. Su Nijmegeno parapijiečiais meldžiamės gretimoje Švč. Sakramento bažnyčioje. Visi dalyviai olandai gieda (giesmės skelbiamos pagal numerius maldynuose). Balta alba vilkinti mergaitė patarnauja kunigui, pora vyrų pasauliečių iš bendruomenės renka aukas. Komunija teikiama į rankas. Už altoriaus stovi didžiulė septynšakė menora, matyt, turinti pabrėžti pagarbų ryšį su Senuoju Testamentu ir Abraomo tikėjimu.

Su nepavargstančiu Pauliumi išvykstame į Nijmegeną. Senamiestyje – aukštabokštė gotiška buvusi katalikų bažnyčia, per reformaciją, kaip ir visos didesnės bažnyčios, smurtu nusavinta Olandijos kalvinistų. XVI amžiuje Kalvino sekėjų čia tebuvo apie 40, jie nepajėgė didžiulės bažnyčios išlaikyti, tai naudojo tik mažą pastato dalį. Ir dabar – bažnyčioje ne itin padori paveikslų paroda iš „Nijmegeno Marikės“ istorijų (vietinė nusidėjėlė, prieš mirtį apgailėjusi kaltes). Šventovėje viskas sukoncentruota į Biblijos skaitymą, kitokių funkcijų bažnyčiai Kalvino religinėje sistemoje kaip ir nepalikta. Kalvinizmas, anuomet kaip nuodėmę uždraudęs muziką, šokius, pasilinksminimus, turbūt yra pati niauriausia krikščionybės atskala, ypač šiurpinanti savuoju predestinacijos mokymu – kad kiekvienam žmogui jau iš anksto paskirta vieta rojuje arba pragare, ir nuo tavųjų pastangų niekas nepriklauso. Kalvinistų pažodinės Biblijos sampratos pasekmės – bažnyčioje visoms skulptūrėlėms nudaužytos galvos (šitaip jie manė įgyvendiną Mozės įstatymą „nedirbsi sau atvaizdo“); taip yra visoje Olandijoje, kur tik katalikų bažnyčias perėmė kalvinistai, sako Paulius Wennekesas. Bet jų okupuotose bažnyčiose netyčia buvo išsaugotos nūdienos meno itin vertinamos senosios freskos: katalikų šventovėse jas metai po metų naikino besikeičiantys skoniai, bažnyčių perdažymai, o protestantai tiesiog užtepė jas tinku; dabar viduramžių sieninė tapyba pagarbiai restauruojama.

Nijmegeno pakraščiu plačiai vingiuoja Reinas, didžiausia Vakarų Europos laivybinė upė. Ant aukšto kranto – pamažėl atstatomos Karolio Didžiojo pilies maketas – natūralaus dydžio, tiktai iš plastiku aptemptų stelažų. Tikroji pilis buvo nugriauta ir po akmenį išparduota per prancūzų revoliuciją. Sukurtąją krikščioniškąją Frankų imperiją (VIII – IX a.) kai kas vadina mūsiškės Europos Sąjungos vienu pirmųjų prototipų, nors dvasinis vienos ir kitos turinys vargiai leistųsi palyginami.

Vakarop aplankome Nijmegeno Biblijos muziejų. Tai miškingoje vietovėje mūsų Rumšiškių stiliumi atkurti biblinių laikų statiniai, netgi su gyvais personažais – savanoriais aktoriais, su būdingais augalais ir gyvūnais. Yra Palestinos, arabų, romėnų, graikų, Egipto, beduinų skyriai. Kažkada muziejų įsteigė katalikų kunigas, norėjęs apčiuopiamai priartinti Šventosios Žemės tikrovę ir Evangelijos įvykių istoriškumą, savotiškai katekizuoti visuomenę. Tikintiesiems nepajėgiant muziejaus išlaikyti, jo finansavimą perėmė valstybė, tačiau ir atitinkamai sekuliarizavo, maksimaliai pašalindama krikščioniškuosius akcentus. Tendenciją gerai nusakantis pavyzdėlis: anksčiau į muziejaus Jeruzalėje stovinčius prokuratoriaus rūmus ateidavo ir į teisėjo krasę iškilmingai sėsdavosi Poncijus Pilotas, o dabar jį pakeitė imperatoriaus Trajano procesija. Mūsų malonusis gidas Paulius piktinasi, kad vienu metu muziejuje netgi kabojo dėžutė su užrašu: „Jeigu susidomėjote islamu, meskite savo klausimus čia“ – tarsi nei judaizmas, nei krikščionybė jau niekam nebūtų įdomūs nei aktualūs. Deja, panašu, kad gana platūs ir įtakingi Vakarų Europos sluoksniai taip vienpusiškai supranta gražius žodžius, kurie puikavosi ir ant šio muziejaus reklaminio lankstuko: „Pagarba, tolerancija, dialogas, supratimas“.

Grįždami namo ties Moko miesteliu sustojame pasigėrėti Maso upės krantais. Su šia tolima upe, gal ne ką platesne už Šešupę, Lietuvą keistai susiejo XIX amžiaus Vokietijos himno autorius Hofmanas von Falerslebenas, skelbdamas, kad vokiečių žemės driekiasi „Von der Maas bis an die Memel“ (nuo Maso iki Memelio, t.y. Nemuno). Po karo, kaip nacionalsocialistų teritorinių pretenzijų sukompromituotas, šis posmas vokiečių tautinėje giesmėje nebegiedamas, nors parašymo metu autorius teturėjo omenyje pirmiausia susiskaldžiusios Vokietijos kunigaikštysčių vienijimąsi.

© 2005 "XXI amžius"