Atnaujintas 2005 lapkričio 25 d.
Nr.89
(1390)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas GRIGAS

Vytautas, Janina ir Saulius
Mastrichte. Būdinga Olandijos
miestams dviračių gausa

Lietuviai Lurde. Už mūsų –
bretoniškoji Kalvarijos skulptūrinė
grupė, toliau – Lurdo bazilikos

Aukštutinė bažnyčia (Nekaltojo
Prasidėjimo bazilika), stovinti
ant Massabielle kalno grotos,
ir karūnuota Šv. rožinio bazilika

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 85, 87)

Traukinys į Lurdą

Rugpjūčio 23-ioji. Su nepailstančiu, niekada nesinervinančiu mūsų palydovu P.Wennekesu riedame į Amersforto miestą. Stikliniais liftais spindinčiame naujos statybos daugiaaukščiame konferencijų name mūsų laukia Olandijos kalėjimų katalikų kapelionų vadovas diakonas Fredas van Ierselas. Pagyvenęs, ramus, malonaus veido vyras supažindina mus su Olandijos kalėjimų sielovados sistema. Ji grindžiama Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principu – neleidžiama „misionieriauti“, atseit mėginti patraukti asmenį į kurį nors tikėjimą, tačiau norintiesiems leidžiama bendrauti su dvasininku ir gauti tikėjimo paslaugas. Veikia tarpreliginė kapelionų taryba, sudaryta iš katalikų, kalvinistų, judėjų, musulmonų, induistų atstovų. Kapelionų vado nuomone, daug katalikų sėdi kalėjimuose būtent dėl lengvųjų narkotikų legalizavimo.

Sutarę pokalbį tęsti popiet Hagoje, pasukame aplinkiniais keliais pasidairyti po kaimiškąją Olandiją. Visa šalis – žalios ir lygios kaip stalas, kai kur krūmų ir kanalų juostomis sudalytos žemumos. Miesteliai ir kaimai tvarkingi, visur nė šiukšlytės, jaukūs nameliai primena vokiškąją gotiką, čerpių stogus, o kai kurie dengti šiaudais ar švendrėmis, kaip Nidoje. Kilometrų kilometrus važiuojame nepriekaištingai lygiais, bet labai siaurais plentais, kartais dviem mašinoms nėra kur prasilenkti. Abipus kelio – kanalai, gyvenamieji namai stovi ir virš vandens, ties vartais – pakeliamieji tiltai, laiveliai. Paulius pasakoja Olandijos sausinimo – žemės atsikariavimo iš jūros – istoriją, prasidėjusią jau viduramžiais. Iš užtvankomis atitvertų jūros plotų vanduo buvo nuolat išpumpuojamas kanalais vėjo malūnų pagalba (dabar tai daro elektra). Trečdalis dabartinės Olandijos teritorijos yra taip nusausinta. Lietuviai susižvalgę išreiškiame tam tikrą nesaugumo jausmą gyventi tokiuose tik dambomis nuo Šiaurės jūros atskirtuose plotuose. Ir akivaizdžiai matome vandens lygio reguliavimo vaizdus – kairėje ir dešinėje esantys kanalai laiko vandenį skirtingame aukštyje, kartais vanduo yra aiškiai aukščiau už kelią, kuriuo važiuojame. Pakelės miesteliai vis dar mena skausmingą konfrontaciją – visuose juose viena prieš kitą stovi kalvinistų (senesnės, kažkada iš katalikų atimtos, su gaidžiu bokštuose) ir katalikų (paprastai naujesnės statybos) bažnyčios.

Atvykstame į Hagą, kur katalikų veiklos centre AMA (Adviescommissie Missionaire Activiteiten – Sielovados paramos komisija) ir Olandijos vyskupų konferencijos „Justitia et pax“ („Teisingumas ir taika“) tarybos atstovams pristatome „Lietuvos Caritas“ darbus bei poreikius. Tariamės dėl patirties mainų ir galimos paramos, skatinant sielovadinį katalikų aktyvumą Lietuvos kalėjimuose, svarstome konkrečius geranoriškų olandų pasiūlymus. Vakarop šeimininkai nusiveža mus į netolimą Scheiveningo kurortą prie Šiaurės jūros. Nors paplūdimio juosta plati, smėlis birus ir baltas, o vanduo, kad ir pučiant šaltam vėjui, puikus, visi sutariame, kad tai „kitokia“ jūra. Kitokia spalva, kitoks kvapas, kitokios kriauklelės ir paukščiai. Turbūt jau pradeda veikti savųjų krantų nostalgija.

Ilgo jūros tilto gale kaip apskrita, iš „ufologų“ fantazijos atskridusi lėkštė, šviečia stiklinis restoranas, į jį kolegos kviečia pavakarieniauti (vakarienės patiekalas – puode troškinti dvigeldžiai moliuskai, grybų skonio, valgant kremzlytės treška – ne visiems mūsiškiams patinka). Į Nijmegeno vienuolyną grįžtame vėlyvą naktį, o dar laukia kelionmaišių krovimasis rytdienos kelionei į Lurdą.

Rugpjūčio 24-oji. Anksti rytą gražiu kaip ką tik pirktas žaislas, be dėmelės ar įdrėskimo miesto autobusu važiuojam į Nijmegeno geležinkelio stotį, iš ten vėlgi tokiu nekratančiu, nebarškančiu elektriniu traukiniu pasiekiame Hertogenboschą. Čia rinksis visi VNB (Vereniging nationale bedevaarten – (Olandų) Nacionalinė maldingų kelionių sąjunga) sukviesti piligrimai, savanoriai pagalbininkai, jų lydimi ligoniai į olandų maldininkams specialiai užsakytą traukinį, vykstantį į Lurdą. Iki išvykimo dar valanda laiko. Neleisdami jo veltui, dairomės po miestą, vis atrasdami istorinių kultūrinių savitumų: bokštuose melodingai skambančius kariljonus, taupant vietą, ant tiltų, virš upių, viduramžiais statytus namus, dienos centrą, skirtą pensininkams pasakininkams – „žvejams melagiams“ – išsikalbėti. Dar spėjame užbėgti į olandų organizaciją „Tikintieji prieš prekybą moterimis“ („Stichting Religieuzen Tegen Vrouwenhandel“). Jų veiklos esmė – prevencija, informavimas apie pavojus: per švietimą, paskaitas mokyklose, lankstukus, paprastus ir pigius, leidžiamus daugybe kalbų (mums tuojau suranda pluoštą „Litouws-Lietuviškai. Įspėjimas moterims! Ar kas nors Jums žadėjo geresnę ateitį atvažiavus į Vakarų Europą?“) Organizacija įkurta vienuolijos, kurios seserys matė prostitucijos skleidžiamą blogį, ypač Lotynų Amerikos, Azijos, Afrikos, o dabar ir Centrinės bei Rytų Europos besivystančiose šalyse. Dėl to vienuolija stengėsi kurti įvairius pagalbos centrus vis netoliese vadinamų „raudonųjų žibintų kvartalų“. „Stichting Religieuzen“ darbuotojos parodo mums savo sukurtą aštuonių minučių prevencinį filmą „Ana“. Siužeto pagrindas – tikra neįvardijamos šalies rytų europietės istorija. Filmas atskleidžia prostitucijos nežmoniškumą ir mafijinį pobūdį, orientuotas į vyrišką auditoriją: jei įsigilintum, kas vyksta, galėtum nepalaikyti išnaudojimo sistemos, o verčiau padėtum jo aukoms. Visa tai, deja, aktualu ir lietuviams, tad įsigyjame video- ir DVD filmo versiją „Caritas“ centrui.

...Į geležinkelio stotį! Perone jau krūpčioja tarsi gyvas, įkaitęs organizmas ilgas mėlynu stogu elektrinis traukinys. Atrodo, kad širdis muša į taktą drauge su juo. Ar esate patyrę tą nepakartojamą kelionės jaudulį, kuomet stovite kelio pradžioje, ar šalia tolimųjų reisų autobuso, ar traukinio, su gerais draugais, žinote, kad tuojau išvyksite, priekyje laukia nežinomybė, dar nematyti kraštai, nepažįstami gamtovaizdžiai, naujos patirtys – ir jus apima džiaugsmas, nes jaučiate, kad tai bus gera nežinomybė? Kažkas egzistencinio, netgi mistiško glūdi kelionėje – kažkokiu giluminiu sąskambiu jinai koreliuojasi su mūsų visų nenutrūkstama kelione, kuri vadinama gyvenimu ir baigiasi, kaip tikime, už šitos materialios tikrovės ribų.

Pajudame apie pusę trijų. Keliauninkams rūpestingai patarnauja ryškia uniforma, išsyk atpažįstami savanoriai; sklandžiai teikiama informacija, sutvarkytas maitinimas, patogios kupė (įsikuriame po keturis). Visose kupė – ištraukiami stalai, nuleidžiamos lovos, gana minkšta patalynė. Mūsų bičiulis Paulius lydi maldininkų grupę į Lurdą jau septintą kartą. Jis džiaugiasi, kad mūsų grupė nedidelė – vadovo darbas lengvesnis, šiaip jau grupių vadovams pavedama rūpintis keliolika ar net keliasdešimčia žmonių.

Dar su šviesa privažiuojame Mastrichtą. Modeliuojant būsimąją ES, šiame mieste priimti susitarimai buvo svarbi ekonominės politinės bendrijos gairė. Pervažiuojame Belgijos sieną, lekiame per gražius Ardėnų kalnus, stačias uolas su pilimis viršūnėse, akmeninius arkinius tiltus su šniokščiančiomis kalnų upėmis apačioje. Už mūsų „ugninio žirgo“ langų mirga Charleroy, Jeumont stotys. Taisomės ant savo „lentynų“ miegoti. Ačiū Tau, gerasis Tėve, už šiandien ir per praėjusias dienas patirtą žmonių gerumą, globą.

Lurdas kaip mažųjų galios liudijimas

Rugpjūčio 25-oji. Rytas mums išaušta jau Prancūzijos pietuose ir nudžiugina iš tolo matomų aštriabriaunių kalnų grožiu. Apie 9 val. pro dešinį langą kalnų slėnyje supilkuoja grakšti, iš nuotraukų, paveikslų pažįstama Lurdo bažnyčia, to paties pilko akmens, kaip ir aplinkinių kalnų uolos.

Traukinys leidžiasi į kalnų slėnio tarsi suskliaustus delnus, kur už gražiosios neogotikinės bažnyčios kyla dvi masyvios, miškais apaugusios kalvos. Slėnio centre kaip kalte įkalta į akmeninį išsišovusių uolų pjedestalą – storasienė pilis su keturkampiu gynybiniu bokštu.

Įsikuriame, sakyčiau, privilegijuotai – mažame piligrimų viešbutėlyje „Foyer Hospitalet Accueil, 3a Route de Pau“; moterys – aukštutiniuose kambariuose, mes trys vyrai – vienoje patalpoje pusrūsyje (pro grotuotus langelius matome tik kieme stovinčių automobilių ratus). Bet užtat iš kiemo tiesiai prieš mus – vaizdas į Apsireiškimų grotą ir pagrindines Lurdo šventoves, viešbučio papėdėje gurga Gave de Pau upė, stovi nauji modernios ligoninės korpusai. Vos susitvarkę keliaujame su Pauliumi į erdvią piligrimų valgyklą ties Šv. Mykolo vartais. Po Olandijos kiek sauso, sintetinio maisto mus atgaivina sultinga, daugiau „tikros“ mėsos, žalumynų ir saldumynų turinti prancūzų virtuvė. Didelėje valgyklos patalpoje vyrauja paslaugumo ir bičiulystės nuotaika tarp šurmuliuojančių, nuolat vieni kitus keičiančių įvairiausių rasių, tautų, spalvų ir bendrijų savanorių ir maldininkų. Kiekvienas, pateikęs piligriminės grupės organizatorių iš anksto padalytus maitinimo talonus, gali kaskart pasirinkti keturis patiekalus iš ganėtinos jų įvairovės.

Tarp maldininkų daug prancūzų, kas, žinoma, visai suprantama, bet kartais atrodo, kad ne mažiau ir italų su parapijų, vyskupijų, skautų, katalikų religinių organizacijų, vienuolijų ženklais. Taip pat gausu jaunuolių su Kelno Pasaulio jaunimo dienų emblemomis. Bet kas žingsnis sutinki ir Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos žmones – abiejų lyčių vienuolius, kunigus, pasauliečius. Katalikų Bažnyčios simpatiškasis visuotinumas jau pirmomis viešnagės Lurde valandomis atkeliavusiam sušvinta ypač ryškiai. Greitai išmokstame atskirti italus – ar jie eitų gatve, ar sėstų prie stalo, ar valgyklos kieme susibėgtų į ratą padėkos giesmei, jauni ar seni – viskas vyksta itin garsiai, linksmai ir temperamentingai. Kai kurie santūresni šiaurės europiečiai dėl to paniurzgėdavo, ypač jei nutikdavo sėdėti netoliese. Man buvo gražu, nes matei, kad tai trykšte trykšta iš tautos prigimties, yra jai natūralu, nedirbtina. Va kai mūsų šoumenai mėgina išspausti iš savęs triukšmą ir (jų nuomone) laisvą, nesukaustytą elgesį – žiūrėti nesmagu, nes jauti, kaip tai prisiversta, netikra.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija