Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Eilėraščiuose – nostalgija praeičiai

Poetas Jonas Staliulionis

Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta varėniškio poeto Jono Stasiulionio poezijos knyga „Tai mano kaimas – Nemaitonys“. Joje suvirpa tarsi paties poeto, jautrios sielos žmogaus, dvasia – nostalgiški vaikystės, gimtinės, negrįžtamai praeitin nuvilnijusio laiko prisiminimai.

Tai pirmoji J.Staliulionio knyga. Tačiau poetas pasidžiaugė jau turįs savo poezijos gerbėjų, mat jo eilės ne kartą buvo spausdinamos Varėnos krašto bendruomenės laikraštyje „Giružis“.

Poetas šiek tiek papasakojo apie save. Gimęs per Antrąjį pasaulinį karą, bet karo neprisimena. Prisimena tik „alkaną ir kruviną pokarį su apkurtusiais nuo šūvių miškais ir bažnytkaimių aikštėse išniekintais partizanų kūnais (...) Kiek vėliau mokėmės poemas apie Staliną, Leniną, nagrinėjome „Kalvio Ignoto teisybę“ (...) Taip ir užaugom, subrendom be Aisčio, Brazdžionio, be Šapokos istorijos. Tik kaimuose skambėjusios graudžios partizanų ir tremtinių dainos virpino sielą, mokė istorijos (...) Atmintyje ligi šiol išliko gražūs gimtojo Nemaitinių kaimo vietovardžiai ir jau seniai Amžinybėmis išėję jo šviesūs žmonės...“ Baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, po darbo tai vienur, tai kitur, didžiąją gyvenimo dalį praleido Varėnoje. „Visa, kas išgyventa, nešuosi per gyvenimą, kai kas po daugelio metų atsikartoja sapnuose, kai kas ištrykšta eilėraščio posmuose“, – teigė J.Stasiulionis. Jis, pristatydamas savo knygą, sakė, kad ji gimė iš nostalgijos savo gimtajam kaimui Nemaitonims. „Iš runų rašto, puodo šukių, senelės rankšluosčių, medinių verpsčių, iš kryžių, koplytėlių, vaidilučių, suskilusios girnapusės po slenksčiu. Iš Durbės, Žalgirio, Pilėnų, iš žilo Nemuno, srauniųjų upių, iš gimtojo upelio slėnio, iš Donelaičio būriškų eilučių. Iš tos senos garsios Tėvynės, iš Gedimino Lietuvos, iš tų pilių, kur neapgynėm, iš protėvių skambios kalbos“.

Perskaičiusieji knygoje išspausdintus eilėraščius sutiks, jog jie nuoširdūs ir tyri tarsi krištolas – toks yra ir pats poetas.

Visi, tą vakarą kalbėję apie J.Stasiulionio poeziją, tvirtino, kad nuo šiol poetą J.Stasiulionį pažins ne tik kaip kuklų, bet ir tyros, jautrios sielos žmogų.

Jaukų vakarą skaitant poeto eiles pagyvino Varėnos tremtinių ansamblio atliekamos dainos.

Rūta AVERKIENĖ

Autorės nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"