Atnaujintas 2005 gruodžio 7 d.
Nr.92
(1393)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Bekuriant „biologinę“ masę

Petras KATINAS

Po užsitęsusių skandalų valdančiojoje grupuotėje pagaliau lyg ir susitarta, kad ji, vadovaujama to paties „šmeižiamo“ Premjero, darbuosis ir toliau. Susidaro įspūdis, kad, nepaisant užkulisinių duobių kasimų vienas kitam, klanų atstovus vienija du dalykai – valdžia ir pinigai. Beje, jau tikruoju Lietuvos vadovu save laikantis rusų oligarchas prieš pat „didžiojo ketverto“ susitikimą paskelbė pareiškimą, kuriame netiesiogiai, bet pakankamai aiškiai pasakė, jog nėra patenkintas socialdemokratų valdymu bei tuo, kad jie savo žmones skiria į svarbiausius valstybinės tarnybos postus. Jiems oligarchas davė užduotį įsitvirtinti valdžioje visose institucijose. A.Brazauskas pasiaiškino, kam prireikė to išgarsinto ankstesnio socialdemokratų prezidiumo pareiškimo dėl galimo pasitraukimo iš valdančiosios grupuotės. Nors visiems buvo aišku, kad tas ultimatumu kvepiantis socialdemokratų prezidiumo pareiškimas buvo skirtas pirmiausia V.Uspaskicho komandai ir pačiam oligarchui, nepraleidžiančiam progos savo „žygiuose po Lietuvą“ pasišaipyti iš paties Premjero, bet A.Brazauskas puolė aiškinti, jog pareiškimas buvo skirtas opozicijai ir žiniasklaidai, „nepaliaujantiems šmeižti ir niekinti“ jo asmenį, žmoną bei jų šeimos verslą. Tai išties atradimas! Juk faktiškai opozicija, esant dabartinei Seimo sudėčiai, neturi galimybių nuversti Vyriausybę. Tai kam gi tada skirti tokie paaiškinimai? Ogi pirmiausia tam pačiam neokomunistų ir populistų manipuliatorių elektoratui. Jau dabar vėl prasidėjo kvailų pasakų sekimo metas. Ir tas pasakas seka ne vien oligarchas su savo ministrais, pasklidę po Lietuvą, bet ir jo nupirkta žiniasklaida. Apie tai, kad jau nusipirko vieną dienraštį, pasigyrė pats V.Uspaskichas. Kokį, matyt, nereikia aiškinti. Ir ne vieną, o visą „leidinių grupę“ kartu su telegramų agentūra. O ką jau kalbėti apie atskirų rajonų laikraščius ir regionines televizijas?! Tad visai nenuostabu, kad viename „nepriklausomame“ televizijos kanale, kurio vadovai giriasi esantys lyderiai, dar prieš Premjero skandalo pradžią pasirodė V.Uspaskichą liaupsinanti laida. Aišku, be jokios užuominos, kad laida buvo nupirkta kaip reklama. Tai akivaizdi viešųjų ryšių akcija. Klausimas tik tas, kiek už tai buvo sumokėta ir iš kokių šaltinių.

Tačiau kodėl gi valdančioji nomenklatūrinė-oligarchinė grupuotė taip elgiasi, nepaisydama nė politikos specialistų, politologų, kai kurių iškilių kultūros ir mokslo veikėjų nuomonės? Atsakymas irgi labai paprastas. Jie puikiai žino, jog dauguma visuomenės, ypač jaunimas, sąmoningai buvo stumiami tapti cinikais, vadinamaisiais pragmatikais, malonumų ieškotojais. Netgi kai kurie Lietuvos atstovai Europos Parlamente pradeda gėdytis per įvairius „konkursus“ ten įsibrovusių dirbti jaunuolių iš Lietuvos: jie rezga ten intrigas, elgiasi iššaukiančiai, tiesiog akiplėšiškai, o rimtai dirbti nesugeba. Ir tai ne mūsų nomenklatūrininkai, temokantys tik dirbti liežuviais, įrodinėjantys, kaip daug gero jie padarė Lietuvai, netgi jau prieš 50 metų pradėję „dirbti tautai“. Norom nenorom ateina į galvą mintis, kad iš nomenklatūros atėjusiems valdantiesiems naudinga turėti tokį jaunimą – neišsilavinusį, be tikrosios kultūros. Kaipgi kitaip galima būtų aiškinti tas emocines ir totalines atakas, veikiant jaunų žmonių psichiką, kurios šiandieną vyksta nuo ryto iki vakaro. Pirmiausia brukamą vadinamąją masinę kultūrą ir aukso veršio pavertimą aukščiausiąja vertybe. Juk negali vykti tokie masinės hipnozės ir mulkinimo seansai apsimetant, jog valdančiajam „elitui“ tai visai nerūpėtų. Pagaliau nematyti, kuo tas masinis jaunų žmonių bukinimas gali atsiliepti valstybei ir jos ateičiai. Vadinasi, to kažkam reikia. O jeigu nereikia, tai kodėl valdžia nesiima priemonių bent jau pristabdyti tokius bukinimo procesus?

Valdančiajam „elitui“ visiškai nepriimtinas mąstantis ir politiškai aktyvus jaunimas. Šitaip paruoštą „biologinę masę“ lengviausia valdyti. Laikraščiai kiekvieno numerio pirmuosiuose puslapiuose spausdina aprašymus, kaip jaunuoliai, dargi visiški vaikai, sumuša pensininkus, atiminėja iš draugų pinigus ir mobiliuosius telefonus, terorizuoja mokytojus. Liūdna, tačiau dirva, kurioje išaugo tokie jauni žmonės, tam kuo puikiausia. Tai begalinis pinigų kultas, kuris visiškai pakeitė patriotizmą, valstybės piliečio ugdymą ir puoselėjimą. Tas pinigų ir turto kultas tapęs savotiška valstybine ideologija. Matyt, valdžiai, ko gero, net naudinga, kad gatvėse siautėja paaugliai ir jaunuoliai. Juk savo energiją jie nukreipia ne į valdžią ar valstybės problemas, o į savo artimus. Pirmiausia pensininkus ir kitus silpnesniuosius, nes jie neturi nei asmens sargybinių, nei šarvuotų automobilių. Bet svarbiausia, neturėdami jokio supratimo apie pilietiškumą, atsakomybės prieš tėvynę jausmo, neina ir balsuoti. Štai kodėl jie nekelia jokio pavojaus įvairiems manipuliatoriams ir machinatoriams. Kas kita pensininkai. Tie balsuoti eina visada. Tačiau juos apmulkinti – irgi vieni niekai. Prieš rinkimus pakėlei pensiją kokiu penkličiu, pavaišinai dešra rinkiminiame šou – ir balsas garantuotas.

Kalbant apie neregėtai praturtėjusį „elitą“, kurio daugumą sudaro prie valdžios prilindę apsukruoliai, iškart kyla klausimas, kas galėtų paaiškinti, kokie aitvarai jam sukrovė milijonus. Gal kokį išradimą padarė, kokius kalnus vertė anksčiau, kad galėjo užsidirbti tokius didžiulius pinigus? Neatrasime tokių. Tačiau iš kur tie milijonai, turtai ir pilys, nuolatinės kelionės po egzotiškus kraštus, reikėtų vis dėlto paaiškinti. Ir čia dažniausiai vartojamas žodis „pasisekė“. Pasisekė laiku pasinaudoti „grupės draugų“ priimtais įstatymais, laiku prichvatizuoti fabriką ar viešbutį. O tau, paprastas pilieti, laimė nenusišypsojo. Bet ir tau, „žmogau iš gatvės“, dar ne viskas prarasta. Išeitis labai paprasta - lošk įvairiose loterijose, kazino, gausybėje prekybos centrų skelbiamose akcijose ir t.t. Per komercines televizijas ir bulvarinę spaudą brukte brukami sėkmės ir pakliuvimo į aukštuomenę, nesvarbu kokią – valdžios ar kriminalinę, receptai rodo ne tik visokių „šoumenų“ ir ciniškos visuomenės formuotojų gobšumą, bet ir valdančiųjų cinizmą. Tai jie, faktiškai nekreipdami dėmesio į tai, jog Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nebelieka tikros kultūros, tradicijų, pavertė žmones, paprasčiausia biologine mase. Žinoma, kyla klausimas, kokias gi idėjas reikia atgaivinti ir kelti. Iš kur jų gauti, jeigu per penkiolika atkurtosios nepriklausomybės metų buvo sistemingai naikinamas pilietiškumas, o patriotizmas paskelbtas atgyvena, progreso stabdžiu. Nei švietimo, nei kultūros ministrai, jau nekalbant apie „ūkinius“ ministrus, negali ir nesugeba, o tikriausiai nenori paaiškinti žmonėms, kodėl ir dėl ko jie privalo dirbti, kentėti pagaliau. Nėra absoliučiai jokios nacionalinės idėjos. Kokią lietuvių tautinės kultūros politiką gali vairuoti neseniai Lietuvos kultūros ministerijos vairą perėmęs rusas, kad ir Lietuvoje gimęs? Nejaugi Lietuvoje nebeliko lietuvių, nors kiek išmanančių mūsų kultūros politiką?

O juk nacionalinė idėja jau seniai buvo, dar spaudos draudimo laikotarpiu egzistavo ir ja buvo vadovaujamasi ne tik kovoje už nepriklausomybę, bet ir komunistinės priespaudos bei okupacijos metais. Reikia tiktai atgaivinti tas idėjas. Mūsų literatūros klasikai, dvasiniai vadovai, pradedant J.Maironiu, J.Biliūnu, filosofais A.Maceina ir S.Šalkauskiu, poetais B.Brazdžioniu, J.Aisčiu, viską jau seniai pavadino ir įvertino tikraisiais vardais: Gėrį vadino Gėriu, o Blogį – Blogiu. Kaip galima tai pritaikyti dabartinėje visuomenėje? Nežinia. Jeigu valstybės institucijos, pačių aukščiausių valdančiųjų skatinamos, nei kyšininkavimo, nei kitų korupcijos apraiškų nelaiko blogiu, tai apie kokius pilietinius ar patriotinius idealus galima kalbėti? Auklėdami jaunąją kartą galime remtis ne tik klasikais, ir literatūros mokytojai galėtų priminti bent jau ir gyvuosius. Ir ne verkšlenti jau nuo Atgimimo laikų, jog Lietuvoje, skirtingai nuo Rusijos, Lenkijos, Čekijos, nebuvo rašytojų, okupacijos metais rašiusių „į stalčių“. Puikiai žinome, kad ne visi tarnavo okupantams. Kas gi gali apkaltinti tarnyste okupantams poetus Joną Juškaitį, Joną Strielkūną, rašytojus J.Mikelinską, K.Sają, P.Dirgėlą? Pagaliau joks „iš stalčiaus“ ištrauktas kūrinys vargu ar būtų atstojęs jau okupacijos pabaigoje visą visuomenę sukrėtusį Romualdo Granausko kūrinį „Gyvenimas po klevu“. Rašytojas išdrįso demaskuoti ir atskleisti visą kolchozinės sistemos bjaurastį, sužlugdžiusią Lietuvos kaimą, jo šimtametes tradicijas. Jeigu R.Granausko „Gyvenimas po klevu“ būtų taip propaguojamas, kaip „gyvaisiais klasikais“ paskelbtų J.Erlicko ar J.Ivanauskaitės kūriniai, vargu ar kolchozinio kaimo apraudotojai, pradedant Premjeru, išdrįstų taip kalbėti. Pagaliau kas gi kaltas, jog mūsų intelektualai ir šiaip mąstantys žmonės, po atkurtosios atkurtos nepriklausomybės metų, vėl sulindo į „dvasinę opoziciją“. Ar ne tiesa, kad dauguma mūsų dešiniųjų (ar vaidinančių dešiniuosius), kurdami „savo“ ideologiją (ne vienas jų pasinaudodamas ir garsiojo Sorošo pinigais), remiasi, kad ir kaip būtų keista, rusiškąja propaganda. Tautinės savimonės jie neatspindi, nes dažniausiai jos net nesupranta. Jau minėto J.Juškaičio publicistinio ir eseistinio rinkinio „Lyra ant gluosnio“ nei tautinio požiūrio gilumu, nei dvasingumu dar niekas taip ir nepralenkė. Ir netgi neįsisąmonino. Užtat šį kataliką poetą taip ir vengia bet kur minėti ir prisiminti šiuolaikiniai literatūros rabinai – tariamieji jos „žinovai“. Gal ir nereikia, kad mūsų išrinktieji būtų „liaudies tarnai“, bet geriau susimąstykime, ar mes patys verti tos valstybės ir jos laisvės. Reikia tikėti, jog tautoje atsiras sveikų jėgų, ir gyvenimas pagaliau privers, neleis mums galutinai nugarmėti į aklavietę. Juk privalo atsirasti kažkas, kas paskatins žmones kurti, o ne griauti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija