Atnaujintas 2005 gruodžio 7 d.
Nr.92
(1393)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Budapešto didvyriai Vilniuje

Jonas Kazimieras Burdulis

1956 metų lapkritį žurnalas Paris Match išspausdino straipsnį „Budapešto didvyriai“ ir vaikino su mergina nuotrauką. Tuo metu viso pasaulio dėmesys buvo prikaustytas prie Vengrijos, kurioje pirmą kartą po karo visu savo baisumu atsiskleidė tikrasis Europos išlaisvintojų veidas. Vengrų tautai, po nacistinės okupacijos ištisą dešimtmetį kantriai laukusiai laisvės, teko skaudžiai nusivilti – pasirodė, jog išlaisvintojai niekuo nesiskiria nuo pavergėjų.

Skaitytojui priminsime, jog sovietų kariniai daliniai 1945 metais Vengrijoje buvo palikti laikinai ir tik esant reikalui aptarnauti sovietinę okupacinę kariuomenę, Austrijoje dislokuotą pagal Antrojo pasaulinio karo valstybių nugalėtojų susitarimą. 1955 metais ta kariuomenė iš Austrijos buvo išvesta, taigi nebebuvo reikalo laikyti karinius dalinius Vengrijoje. Tada Vengrijos vyriausybė, reikalaujant tautai, iš SSRS pareikalavo išvesti savo kariuomenę. Tačiau tas nebuvo daroma. Tada prieš komunistinį stalinistinį režimą sukilo visa tauta. Jaunimo būriai pradėjo ginkluotis ir versti tautos nekenčiamus komunistinius ir represinius valdžios organus. Komunistinė valdžia Maskvoje pamatė pavojų savo pastatytam režimui. Tuo metu šaltasis karas buvo pačiame įkarštyje, o sovietų karo vadams dar nebuvo atslūgusi pergalės euforija. Į Vengriją buvo įvesta dar didesnė SSRS kariuomenės dalis, žiauriai susidorojusi su sukilėliais. Šimtai sukilėlių buvo sušaudyti. Imrė Nadis, tuometinis Vengrijos premjeras, padedant Jurijui Andropovui, tuometiniam SSRS ambasadoriui Vengrijoje, buvo nuteistas mirties bausme. Vengrijos valdžios priekyje buvo pastatytas senas dogmatikas komunistas Janošas Kadaras. Vengrija keliems dešimtmečiams buvo uždaryta sovietinių satelitų gete.

Vakarų valstybės bejėgiškai stebėjo, kaip žuvo jauni vengrų didvyriai. Tai, ką apie Budapešto didvyrius sužinojo pasaulis, galima buvo pamatyti tik iš keleto fotografijų ir straipsnių spaudoje. Visi žinojo, jog jiems visiems lemta žūti, nes naivu buvo tikėtis, jog mažytė Vengrija laimės savo laisvės kovą prieš naują okupantą, kuris savo galią dar taip neseniai buvo įrodęs pačiame kruviniausiame kare per visą žmonijos istoriją.

Fotoparoda „Budapešto didvyriai“, neseniai parodyta Vilniuje, pasakoja apie vengrus laisvės kovotojus. Parodos autoriai savo herojais pasirinko niekam nežinomus merginą su vaikinu, pozavusius nežinomam fotografui, kuris, kaip buvo spėjama, žuvo mūšių Budapešte metu. Iš pagrindinės parodos nuotraukos į mus žvelgia devyniolikametė mergina, ant jos skruosto – tvarstis dėl šrapnelio padarytos žaizdos, ant rankovės – baltas raištis su raudonu kryžiumi, ant peties – krepšelis su tvarstomąja medžiaga. Jos gal metais, kitais vyresnis kovos draugas ginkluotas automatu.

Ji – Jutka (Juliana) Sponga, jos tėvas – Csepelio plieno fabriko darbininkas, nevengiantis išgerti ir vaikams parodyti kietą ranką, motina – neraštinga namų šeimininkė. Septynerių metų Jutkai lygiai su suaugusiais teko dirbti daržovių ūkyje. Kiek paaugusi, keletą kartų buvo suimta „už vengimą dirbti“. Vengrijos sukilimo išvakarėse Jutka – tekstilės fabriko darbininkė. Apie jos kovos draugą sužinome, kad jo vardas Gyuri, jis žuvo Budapešte mūšių metu.

Parodos autoriai apie vengrų laisvės kovą pasakoja pasirinkę Jutką ir jos likimą. Merginos likimas ilgą laiką visiems buvo paslaptis, kol netikėtai paaiškėjo, jog ji sveika ir gyva, gyvena Australijoje, yra jos pilietė, ištekėjusi už savo tautiečio ir augina du sūnus. Jutkos jaunesnis brolis buvo nušautas, kai metė akmenį į sovietų tanką, jam buvo tik keturiolika metų. Vyresnysis Jutkos brolis Józsefas kovojo kitoje barikadų pusėje. Vėliau jis tarnavo slaptojoje policijoje, už nuopelnus slopinant sukilimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis, tačiau, išaiškėjus, jog jo sesuo buvo sukilimo dalyvė, jis buvo atleistas. Vėliau jo gyvenimas susiklostė nelaimingai – už kriminalinius nusikaltimus jis buvo nuteistas mirties bausme.

Nuotraukose – paprasti Vengrijos žmonės. Jutkos ir Gyuri veiduose nematyti nei jaunatviško veržlumo, nei nutrūktgalviškumo, tokio natūralaus, kai kovoji kartu su visa tauta, nei to visagalybės jausmo, kuris toks dažnas tarp pirmą kartą paėmusių į rankas ginklą jaunuolių. Jutka ir Gyuri į objektyvą žiūri rimtai ir susikaupę. Regis, jie laukia, kad fotografas greičiau atliktų savo pareigą ir leistų jiems vykdyti savąją. Sunku netgi suprasti, ar jie pozuodami šypsosi. (Nejučia pagavau save galvojant, jog Jutka kažkuo panaši į Moną Lizą. Tokia pat paslaptis, kai moteriai, merginai atsiranda kita misija nei į paprastą kasdienybę įsprausta primityvi lemtis.)

O nuotraukose matyti ir šiurpūs kovos vaizdai. Moteris iš komunistinio režimo saugumo, maldaujanti sukilėlių jos pasigailėti ir nežudyti. Prie nuotraukos pridėtame paaiškinime parašyta, jog moters ir kelių vyrų, jos bendradarbių, sukilėliai pasigailėjo ir nuosprendžio neįvykdė. Nuo mūšio įkaitę sukilėliai, einantys iš mūšio vietos, ir kelių vyrų, kritusių nuo šūvių, lavonai. Komunistų partijos būstinė, kurioje laikėsi apgultyje tautos nekenčiami Valstybinės gynybos tarybos nariai. Jutkos byla, sudaryta Vengrijos saugume.

Jutka niekada nebesugrįžo į savo tėvynę. Jos darbo draugė teigė, jog visada mėgo Jutką, nes ji visada sakydavo: „Aš myliu laisvę!“ 1961 metais mergina atvyko į Australiją, po metų ištekėjo. Iki 1975 metų jos gyvenimas ramiai tekėjo šeimoje, kol jiems visiems netikėtai nusišypsojo laimė – loterijoje laimėjo didelį prizą. Tada Jutkos nuotraukos vėl pasirodė laikraščių puslapiuose. Visi myli laimės kūdikius…

Mirė Jutka 1990 metais. Melburno laikraštyje Sun buvo išspausdintas nekrologas: „Po sunkios ligos mus paliko Tóth Julie. Jos liūdi mylintys šeimos nariai: vyras Steven ir sūnūs Steve ir Laci. Mes visuomet prisiminsime ją kaip žmogų, kuris niekuomet nepasiduodavo. Dabar ji laisva ir gali keliauti bet kuriuo keliu. Mums jos labai trūks“.

Paroda „Budapešto didvyriai“ mums primena šlovingus ir sunkius tautų kelius į laisvę. Mūsų tautos laisvės kelią taip pat nužymėjo šimtai ir tūkstančiai tokių kaip Jutka ir Gyuri. Tuo ir artimos skirtingos tautos – kritusių didvyrių kraujas tautybės neturi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija