Atnaujintas 2005 gruodžio 9 d.
Nr.93
(1394)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Išeivijos padangėje

Lietuvės vienuolės Šveicarijoje

Sesuo Agnietė Steponaitytė
1980 metais

Seserys Stefanija, Džiulberta (Uzaitė)
ir Marija iš Kroatijos Ingenbolio
vienuolyne 2001 metais

Kas gali aprašyti likimus lietuvių moterų, išblaškytų po visus žemynus? Sielvarto ir skausmo dvasingumą, didžiosios idėjos ir pareigos supratimą, jautrumą pažemintiems, nuskriaustiems ir alkaniems savo vaikams, broliams, artimiesiems? Kiek jų, pabėgusių iš savo rankomis sukurtų jaukių namų į svetimas, nesvetingas šalis, meldžiasi už Lietuvą, moko vaikus ir vaikaičius pamilti likimo nuskriaustą tolimą Baltijos kraštą? Paskutiniai „sumodernėję“ dešimtmečiai skatina moterį į gyvenimą žvelgti kitaip. Tačiau netenka abejoti, kad artėja ilgesys buvusios epochos, kurioje gyveno gražių, skaisčių sielų moterys... Šveicarijos lietuvių bendruomenėje seniausiosios kartos lietuvių moterų liko nedaug. Gyvena tiktai jų pasėtas nemirtingos gydomosios gėrio ir grožio galios pajautimas, jų taurios veiklos nesunaikinami pėdsakai.

Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Janina Irena Survilaitė-Vaitkevičienė, 2004 metais per Vėlines aplankiusi Ingenbolio vienuolyną, iš vyresniosios sesers Stefanijos gavo sąrašą čia 1900-2000 metais gyvenusių vienuolių. Jame yra net 64 lietuviškos pavardės.

Įvairiais laikotarpiais 62 seserys amžinuosius įžadus davė Ingenbolio vienuolyne. Tik dvi – Ieva Vitkutė (g. 1903 02 10) ir Magdalena Kontrimaitė (g. 1899 03 05) – liko kandidačių sąrašuose. Pirmoji lietuvė vienuolė Kazimiera Malevski iš Kretingos amžinuosius įžadus davusi 1907 m. rugsėjo 3 d., paskutinioji – Aurika Bačiulytė iš Utenos – 1943 m. balandžio 6 d.

Šį pavasarį vienuolyne dar gyveno dvi lietuvės vienuolės: sesuo Džiulberta Uzaitė iš Viešintų (g. 1910 m. spalio 19 d.) ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios (g. 1915 m. liepos 5 d.). Abi senatvės prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos.

1986 metais, vienuolyne apsilankius vyskupui Pauliui Baltakiui, lietuvių buvo apie dvi dešimtis. Gaila, kad tos gilaus tikėjimo, pasišventimo Dievui ir Lietuvai liepsnelės dėl metų naštos kasmet pamažu geso. XX a. viduryje jų kilnių pašaukimų įgyvendinimui didelę pagalbą teikė arkivyskupas Jurgis Matulaitis. 1986 m. birželio 29 d. vyskupas P.Baltakis per pamokslą vienuolyno koplyčioje priminė tą istorinį faktą. Šventėje dalyvavo būrys Ingenbolio vienuolių ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės lietuvių. Tada prie Liucernos ežero pirmą kartą suskambo lietuviškos giesmės. Gilius jausmus išgyveno mūsų seserys, vėl išgirdusios maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios... Vyskupas P.Baltakis po šv. Mišių aplankė negaluojančias ligones lietuves ir suteikė joms palaiminimą. Tai buvo nepamirštama, dvasiškai saulėta diena, giliai įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti tėvynės prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet tuo metu nepasiekiamai tėvynei. Seserys, kol tik plakė jų širdys, saugojo sentimentus pavergtai Lietuvai. Karštai meldėsi už savo brolius ir seseris pabėgėlius, nukankintus sovietų kalėjimuose ir Sibire, materialiai rėmė okupuotoje Lietuvoje likusius artimuosius.

Viena ryškiausių vienuolyno asmenybių buvo lietuvė sesuo M.Agnietė Steponaitytė, 50 metų praleidusi tarp Ingenbolio vienuolyno sienų. Ji gimė 1906 metais Radviliškyje, mirė 1995 m. sausio 10 d. A.Steponaitytė 1928 metais baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas ir Kauno meno mokykloje, kurioje taip pat išlaikė baigiamuosius egzaminus. 1929-1934 metais studijavo Kauno universitete filosofiją kaip pagrindinį dalyką ir šalutinius dalykus: pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Jau paskutiniaisiais studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Vėliau tobulinosi Italijoje, o Berlyne baigė aukštuosius piešimo metodikos ir pedagogikos kursus. Atvykusi į Šveicariją, 1938 metais Ingenbolio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko. Kaip viena pažangiausių ir gabiausių studenčių, puikiai perlaikė visus egzaminus Bazelio universitete ir buvo patvirtinti jos diplomai pagal Šveicarijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. Apie 40 metų A.Steponaitytė dėstė įvairiose, daugiausia vienuolynų, mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. Kadangi pastarojo dalyko nebuvo mokymo planuose, dėstė savanoriškai, be užmokesčio. Dauguma vienuolių ją gerai prisimena. Archyvo nekrologe rašoma, kad sesers Agnietės išskirtinio talento, meninių gabumų ir meilės dailei, grožiui, operinei muzikai, literatūrai, fotografijai įvertinti ir apibūdinti tiesiog neįmanoma. Tai buvo aukšto intelekto menininkė, kuri, tik užmetusi akį, meno eksperto tikslumu iš karto galėjo įvertinti bet kokį meno kūrinį.

Lietuvos okupacijos metais A.Steponaitytė, bendradarbiaudama su Šveicarijos „Caritas“, daug laiko ir lėšų skyrė aukoms Lenkijai ir Lietuvai. Sovietinis režimas išskyrė ir išblaškė po visą pasaulį gausią ir darnią Steponaičių šeimą. Trys seserys pabėgo į Ameriką ir Australiją. NKVD nuo šeimos atplėšė ir nežinia kur nužudė tėvą. Jauniausioji sesutė ir motina atsidūrė Sibire. Apie jas sesuo Agnietė ilgus metus nieko nežinojo. Meldėsi, nešiojosi širdyje nenumalšinamą sielvartą. Vienuolės prisimena, kaip tyliai ir kantriai, niekam nesiskųsdama ir nedejuodama, ji sugebėjo rasti savyje jėgų, užslėpti širdyje asmeninį skausmą. Ypač švelnus, visada tylus jos balsas, uždarumas ir tolerancija, paslaugumas ir meilė artimui kūrė jos asmenybės neįprasto šventumo paveikslą.

Pagal knygą „Alpių lietuviai“

parengė Kazimieras DOBKEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija