Atnaujintas 2005 gruodžio 28 d.
Nr.98
(1399)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Paminėjo garsiąją kraštietę

Bronius VERTELKA

Istorija besidominti panevėžietė
Jūratė Zanevičienė (kairėje)
šnekasi su svečiais iš Vilniaus
dailininke Irena Vabaliene
ir Sofijos Žemaitienės
vaikaičiu Eduardu Vabalu

Renginį vedė Lietuvos moterų
lygos Panevėžio skyriaus
pirmininkė Liudvika Knizikevičienė

Koncertavo V.Žemkalnio
gimnazijos mergaičių ansamblis
Autoriaus nuotraukos

Panevėžiečiai nepamiršta žmonių, kurių vardai įrašyti į Lietuvos istoriją. Artėjant didžiausiai metų šventei – Kalėdoms, V. Žemkalnio gimnazijoje įvyko pirmojo Lietuvoje prancūzų kalbos vadovėlio autorės pedagogės Sofijos Žemaitienės 130-osioms metinėms skirta konferencija. Ją rengė Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius, Panevėžio kraštiečių klubas „Tėviškė“ ir Aukštaitijos sostinės V. Žemkalnio gimnazija.

Iš portreto žvelgė tarsi gyva jubiliatė

Kadangi anksti temsta, S.Žemaitienės kapą senosiose miesto kapinėse konferencijos dalyviai aplankė ir ant jo padėjo gėlių bei uždegė žvakutes prieš prasidedant iškilmėms. Konferencija vyko V. Žemkalnio gimnazijos, kuri šiemet pažymėjo savo 100 metų sukaktį, salėje. Čia susirinko tie, kuriems iš tiesų brangus iškilios moters atminimas. Scenoje – S.Žemaitienės portretas. Šalia buvo eksponuojamos nuotraukų, paimtų iš gimnazijos muziejaus, kopijos. Nuotraukų ekspoziciją parengė mokytoja Dalia Vilkienė, papildė dokumentine medžiaga, gauta iš Vilniaus, iš S.Žemaitienės vaikaičio Eduardo Vabalo.

Konferencija prasidėjo gimnazijos mergaičių ansamblio programa, kurią parengė mokytoja Renata Karašienė. Mergaitėms pritarė gitara ir smuikas. Renginį vedė Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė.

Iš vaistininkės – į mokytojas

Pažinoję S. Žemaitienę prisiminė ją kaip kuklią, mokėjusią nemažai užsienio kalbų moterį. Gimė ji Derbente (Dagestanas), lenkų bajorų šeimoje. Sofijos motina buvo mokytoja, tėvas – farmacininkas.

Voroneže ji baigė gimnaziją vienais penketais, svajojo apie gydytojos karjerą. Kadangi merginoms neleido studijuoti medicinos, ji pasirinko farmaciją. Studijų metu Sofija susipažino su lietuviu Liudu Žemaičiu.

Odesoje Sofijos tėvai turėjo privačią vaistinę. Tuo metu ten mokėsi daug lietuvių, todėl Žemaičių butas tapo savotiška lietuvybės salele. Veikė lietuvių kultūros draugija „Rūta“, kurioje vyko paskaitos, kitokia švietėjiška veikla. Čia įvyko spektaklio pagal K. Jasiukaičio pjesę „Alkani žmonės“ premjera.

1922 metais grįžę į Lietuvą, Žemaičiai apsigyveno Prienuose. Sofija čia dėstė užsienio kalbas. 1929 metais jai buvo suteiktas vidurinės mokyklos mokytojos vardas. Kitais metais Žemaičiai persikėlė į Panevėžį. S.Žemaitienė miestelėnų vaikus mokė rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų.

Prancūzų kalbos vadovėlio autorė

Mokytojaudama mergaičių gimnazijoje, S.Žemaitienė įkūrė prancūzų kalbos būrelį. Čia ji ir parašė pirmąjį Lietuvoje prancūzų kalbos vadovėlį, kurį išleido spaudos fondas. Mokytoja Genovaitė Ramūnienė, nagrinėdama jį, pabrėžė, jog kito tokio gerai parengto vadovėlio nebuvo mačiusi. Lygindama S.Žemaitienės ir vėliau Narbuto parengtą prancūzų kalbos vadovėlį penktoms ir aukštesnėms klasėms, panevėžietė neslėpė, jog jie skyrėsi kaip dangus ir žemė. Naudojantis S.Žemaitienės vadovėliu, buvo nesunku išmokti šią užsienio kalbą, jame buvo gausu palyginimų lietuvių ir prancūzų kalbomis. Čia buvo pateikta pavyzdžių net iš istorijos, geografijos. Vadovėlį iliustravo dailininkė Domicelė Tarabildienė. Tai jam suteikė gyvumo.

S.Žemaitienės parengtus prancūzų kalbos vadovėlį ir skaitinius G.Ramūnienė atsitiktinai aptiko tvarkydama savo butą. Šiuos leidinius ji nusprendė padovanoti G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Knygas mielai perėmė šios bibliotekos darbuotoja Stasė Mikeliūnienė. Konferencijoje bibliotekininkė prisipažino, kad miesto kultūros židinys jų dar neturėjo.

Perėjęs sieną, kalbėk lietuviškai

Įspūdžiais iš susitikimų su S.Žemaitiene dalijosi jos krikšto dukra panevėžietė Gražina Pilkauskaitė. .Ji iš savo krikštamotės dovanų gavusi sidabrinę grandinėlę su kryželiu. Gydytoja, dabar pensininkė Irena Jurevičienė, kurią S.Žemaitienė mokė prancūzų kalbos nuo penktos klasės, liudijo: „Mokytoja buvo santūri, kukli, inteligentiška, nemėgstanti išsišokti. Mokykloje ją vadino madam, kas prancūziškai reiškia ponia“. Apie savo senelę pasakojo jos vaikaitis Eduardas Vabalas. Jis priminė, kad dabar V. Žemkalnio gimnazijos vardą turinčioje mokykloje dirbo trijų Žemaičių kartų atstovai: Sofija Žemaitienė, jos dukra Vanda Vabalienė ir jis pats. Tuo metu abiturientai kartu su brandos atestatu gaudavo ir specialybės pažymėjimą. Dirbdamas Panevėžio linų kombinate, E.Vabalas moksleiviams dėstė specialybės teoriją.

Žinomo kino režisieriaus Raimundo Vabalo, išėjusio Amžinybėn, žmona Irena nematė savo uošvių, apie juos tik girdėjo iš kitų. Viešnia teigė, jog Sofijos vyras Liudas Žemaitis buvo itin doras žmogus. Stoties gatvėje jis turėjo privačią vaistinę. Buvo sąžiningas: turėjo skolų bet užėjus rusams, jis ir toliau stengėsi jas grąžinti. Po truputį atsiskaitydavo iš savo menko atlyginimo, buvo lietuvis patriotas. Iš svetur grįžtant į tėvynę, vos pervažiavus Lietuvos sieną, jis savo žmonai tarė: „Aš nesuprantu, ką tu kalbi lenkiškai“. Dirbdamas vaistininku, L.Žemaitis buvo įsitraukęs į ligonių kasos veiklą. S.Žemaitienė rūpinosi, kaip pagelbėti sergantiems tuberkulioze ligoniams – tuo metu tai buvo nepagydoma liga.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija