|
Tarp verslo ir politikos
Jonas Kazimieras BURDULIS
Gruodžio 8 dieną Demokratinės politikos institutas surengė
konferenciją Žiniasklaida Lietuvoje: tarp verslo ir politikos,
kurioje įdomius pranešimus skaitė žinomi žurnalistai: Vladimiras
Laučius, Rita Miliūtė, Virgis Valentinavičius, politologas Lauras
Bielinis, verslininkas Ignas Staškevičius, viešųjų ryšių ekspertas
Aurelijus Katkevičius.
Vladimiras Laučius savo pranešime (Trys būsenos: augimas,
sąstingis, nuosmukis; verslas, žiniasklaida ir politika) pastebėjo,
jog šios būsenos geriausiai stebimos atskirose sferose Lietuvoje
verslas veržliai vystosi, politika degraduoja, o žiniasklaidos raidoje
esminių poslinkių nepastebima. Pranešėjo nuomone, verslo ir politikos
santykiai pernelyg artimi, kad tautos interesams galėtų būti deramai
atstovaujami, politikai atstovauja ne rinkėjams, o verslui ir su
juo sudaro simbiozę. Ryškiausias tokių santykių pavyzdys Vilniaus
mero A.Zuoko ir Rubikon įmonių grupės glaudus korupcinis ryšys.
Šioje praktikoje didžiausia problema demonstruojamas teisėsaugos
bejėgiškumas. Politikos, verslo ir žiniasklaidos meilės trikampis
jau tampa grėsme spaudos laisvei. Pirmasis Lietuvoje į tai dėmesį
atkreipė Romas Sakadolskis. Jau pastebima ryžtingų politikų pastangų
apriboti spaudos ir žodžio laisvę Seimo narė D.Mikutienė atstovauja
sovietinei tradicijai, jog valdžios kritika kenkia visuomenei.
Rita Miliūtė kaip visuomet taikliai ir šmaikščiai papasakojo
(Prielaidos objektyviai žiniasklaidai egzistuoti) apie auditorijai
pateikiamos informacijos objektyvumą ir jį sąlygojančius kriterijus.
Žiniasklaida kaskart vis labiau tampa verslu, nes, būdama labai
brangi prekė, ji tampa valdymo įrankiu, viešosios opinijos manipuliacijos
priemone. Nei verslo struktūros, nei kiti informacinės erdvės subjektai
netiesos jau nebeslepia, tai tampa įprastine norma, kai svarbesnės
reišmės įgyja ne principai, o tariamos ar tikros tiesos pateikimo
technika. Įstatymų bazė Lietuvoje pakankamai gera, tačiau problema
ta, kad įstatymų leidėjai kuo toliau, tuo sunkiau suvokia, kas dedasi
žiniasklaidoje. Jie įstatymų netobulumus dar sugeba pastebėti, tačiau
pernelyg dažnai juos ignoruoja. Šios kadencijos Seimas kartais demonstruoja
tokį požiūrį į žiniasklaidą, kad jam apibūdinti žodžių surasti apskritai
neįmanoma. Seimo vicepirmininkas išmoningasis Alfredas Pekeliūnas,
gavęs Panoramos žurnalistės klausimą, į kurį nenorėjo ar nesugebėjo
atsakyti, jai pareiškė, jog jis esąs Niujorke ir neturi galimybės
atsakyti. Šią naujieną paskelbus Panoramos žinių laidoje, Seimo
vicepirmininkas Panoramos vedėjai atsiuntė laišką, kuriame teisinosi
esą jis pajuokavęs, atsiprašė ir žadėjo ateityje daugiau taip nebejuokauti...
Lauras Bielinis (Žiniasklaidos vaidmuo politinio proceso
formavime) sakėsi esąs optimistas, jog, piešdamas juodą realybės
portretą, visada pasiremia baltuoju jos portretu, nes 15 nepriklausomybės
metų galėtų būti palyginti nebent su ankstyvo paauglio sveiko organizmo
brendimo požymiais jis jas neabejotinai persirgs. Lietuvos problemas
įvertinti galima, jeigu palyginsime, pavyzdžiui, koks yra gyvenimas
Olandijoje ir Baltarusijoje, ir užduosime sau klausimą: kieno situacija
mums artimesnė? Natūralu yra norėti sulaukti greitesnio rezultato,
tačiau ne visada norima suvokti, jog jis pasiekiamas kartais dideliu
darbu. Jo nuomone, deramai įvertinti situaciją galima pasiremiant
ne objektyvumo kriterijumi, kuris nesiūlo konkrečių kriterijų, o
pilietiškumo kriterijumi, kuris visada duos atsakymą, teisinga ar
neteisinga stebėtojo išvada konkrečioje situacijoje. Jo nuomone,
valdžia be informacinės paramos apskritai negali savęs realizuoti,
nes jai reikia, kad apie ją būtų kalbama, be to, kalbama objektyviai.
Deja, to šiuo metu nevyksta, nes žodžio laisvės atžvilgiu egzistuoja
nuomonių įvairovė, kurią valdžia yra linkusi traktuoti kaip jos
įvaizdžiui kenkiantį chaosą. Bet kokios valdžios pastangos tam chaosui
sutvarkyti neišvengiamai duotų tokią tvarką, kuri yra įvesta, pavyzdžiui,
Rusijoje ar Baltarusijoje.
Politikai Lietuvoje jau pradeda suprasti, jog su žiniasklaida reikia ne kovoti, o prie jos prisitaikyti, jos dėka jie įgyja savo reitingus, suvokia, kaip padaryti įspūdį televizijos laidoje. Nes žiūrovus veikia ne tikrasis politikas, o jo televizinis įvaizdis. Lietuvos politinė erdvė formuojama naujais principais, visuomenė tampa informacine, o prie informacijos srauto įmanoma tik prisijungti, bet ne jį kontroliuoti. Jo kontrolei reikalingi pernelyg dideli resursai, o Europos Sąjungos viduje tai apskritai neįmanoma.
Virgis Valentinavičius savo pranešime (Blogiausi verslo
interesų įgyvendinimo per žiniasklaidą pavyzdžiai) sakė, jog turime
neblogų spaudos ir televizijos žvaigždžių, kurios padeda žmonėms
daryti sprendimus, tačiau gyvenimas verčia pasižiūrėti ir į blogąją
žiniasklaidą. Bene didžiausia blogybė yra nenuoseklumas, kai nėra
ryškiau apibrėžtos takoskyros tarp priešingų nuomonių. Fronto linija
kaitaliojasi vos ne kasdien, neretai rytojaus dieną į dulkes sutrinama
vakar skelbta pozicija. Kitąsyk tai pasitaiko netgi vienos dienos
numeryje. Įdomiausia, kai tarpusavyje konkuruojant skirtingų partijų
užsakymams į žaidimą įsitraukia beprotiški Lukoil pinigai, tada
nelieka manyti nieko kita, kad redaktoriaus pozicija priklauso nuo
mėnulio fazės ar nuo kataklizmų.
Pavyzdžiui, niekas negali būti tikras, ką rytoj išspausdins Respublika. Kiekvienas, kas žino, jog Vitas Tomkus moka skaičiuoti pinigus, supras, kad jis yra protingas žmogus. Jo strateginis tikslas yra pardavinėti laikraštį. O ta aplinkybė, kad jis prekiauja ne informacija, nes jo prekė informacinės vertės neturi, leidžia teigti, jog jo užimta sąmoningo bepročio pozicija yra vienintelė teisinga. Tokia produkcija tam tikrai visuomenės daliai patinka, yra reikalinga, ji ja mėgaujasi. V.Tomkaus strateginis tikslas plėsti tą visuomenės dalį, kuri yra dezorientuota ir kuriai nereikia informacijos, jos poreikis dirginti savo nervus.
Lietuvoje fašistinis-komunistinis visuomenės potencialas realiai egzistuoja, jis yra dirbtinai maitinamas, jo poreikiai yra tokios spaudos palaikomi. Jeigu normali žurnalistika padeda žmonėms priimti motyvuotus sprendimus, tai korumpuotos žiniasklaidos paskirtis vesti minią. Tokių skaitytojų ratas turi tendenciją plėstis, tai nėra normali situacija.
Situacija įgauna grėsmingą pobūdį, kai į žaidimą įsitraukia politikai. Tipinis informacinės korupcijos atvejis, kai pradedami pulti sociologai, kai nurodomas reikalingas taikinys, kurį reikia pulti. Situacijos negali išspręsti nei raginimai nieko nedaryti ir palikti žiniasklaidą savo likimui, nei griebtis griežtų sankcijų už korupciją. Turint omenyje visuomenės nostalgiją kietai rankai, bet kokie teisiniai sprendimai žodžio ir spaudos laisvei gali tik pakenkti. Antra vertus, netenka tikėtis, kad visi leidėjai staiga praregės ir ims vadovautis ir protu, ir sąžine. Geriausia būtų nekreipti dėmesio į leidėjų šantažą ir ramiai dirbti savo darbą, nes kai šantažas neduoda vaisių, jis tampa beprasmis.
Ignas Staškevičius (Kam verslui reikalinga žiniasklaida?)
kiek kategoriškai kalbėjo, jog esminiai žiniasklaidos principai
kartais tampa neaiškūs: pavyzdžiui, teiginys Žiniasklaida sarginis
šuo. Su tuo galima būtų sutikti, bet kieno interesus tas šuo saugo?
Kas jos šeimininkas? Verslo santykius suvokti dar sudėtingiau. Be
to, reklamos ir informacijos santykis politikoje ir versle nėra
vienodas, gausiai reklamuojami dalykai dažniausiai nėra patys reikalingiausi
politikai, fototelefonai, kramtomoji guma ir kt. Jo nuomone, laisvas
žodis yra tokia pat vertybė kaip ir laisvas verslas, bet kokia žiniasklaidos
grimasa yra vertingesnė už jos reguliavimą.
Aurelijus Katkevičius (Ant svarstyklių: žiniasklaidos
ir politikų galios) sakė, jog reikia skirtingai vertinti įvairaus
poveikio erdves politiką, kaip viešojo veikimo erdvę, žiniasklaidą
kaip viešojo matymo erdvę, ir ekspertus, kaip viešojo vertinimo
erdvę. Anot jo, žiniasklaida, mėgina ne tik dalyvauti viešojo veikimo
erdvėje, bet netgi imtis vertintojo, eksperto vaidmens. Šis procesas
prasidėjo dar Sąjūdžio metais, kai nei viešojo veikimo, nei viešojo
vertinimo erdvės neveikė dėl sovietinio režimo poveikio. Todėl būtent
žiniasklaidai teko svarbus vaidmuo atstatyti pažeistą pusiausvyrą.
To nepavyko padaryti iš karto, nes politikai mėgino išlaikyti eksperto
vaidmenį būta mėginimų apriboti žiniasklaidos galimybes, įvedant
akcizą popieriui ir kt., tačiau žiniasklaida atsilaikė.
Mūsų laikais kalbėtojas ir klausytojas tolsta vienas nuo kito, žymia dalimi tai paaiškinama informacijos pertekliumi. Netenka stebėtis, kad į rinkimus ateina kaskart vis mažiau rinkėjų, dėl to tenka vis daugiau pinigų išleisti reklamai. Informaciją palaipsniui keičia reklama. Auditorija fragmentuojasi, sparčiai mažėja gyventojų skaičius, analitinė žiniasklaida nepajėgi išsilaikyti, nes jos pageidautų tik maždaug 20 tūkstančių vartotojų. Todėl eksperto reikšmė sumenkusi, jis nustojo būti autoritetu. Juo tampa kaimynas, dažnai šeima. Televizijai vis labiau teks tenkintis pramogų rengimu. Taip klausimas, kas bus distancinis valdovas, tampa vis įdomesnis. Dabar iki 50 proc. informacijos suvartoja ketverių-trylikos metų žiūrovai. Iš to aiškėja, kodėl tokios televizijos laidos kaip Lalaila, Kelias į žvaigždes,tvirtai įsikūrė populiariausių laidų sąraše. Su jomis rimtoms laidoms jau tenka kovoti dėl vietos po saule. Jau ir Lietuvoje tampa aktualus newmasterio reiškinys kai iš begalinio informacijos lauko selektyviai formuojamas naujienų blokas ir parduodamas vartotojui.
Viešojo matymo erdvėje iš esmės vyksta kova dėl žiūrovo laiko kuo daugiau užvaldysi jo dėmesio, tuo daugiau laimėsi. Todėl esi priverstas naudoti vis aštresnius dirgiklius, bet jie atbukina dėmesį ir skatina dar labiau juos aštrinti. Tenka ieškoti naujų būdų dėmesiui užvaldyti. Bandant įvesti tvarką, daroma klaida. Klaida yra ir bandyme vertinti įvykius ir tendencijas, vadovaujantis XIX-XX amžių kategorijomis, šiuolaikinio pasaulio veržlumas tai akivaizdžiai neigia. Skalė dešinė-kairė nebeegzistuoja. Pavyzdžiui, save laikančių dešiniaisiais krikščionių demokratų programose jie ryškiai kairieji. Tad dėl sąvokų chaoso mokslinis mąstymas degraduoja į masinį mąstymą. Pastangas derėtų nukreipti į paiešką bendrai kalbai surasti ir mūsų gyvenimui apmąstyti. Tuo tarpu aktyviai 14-40 metų grupei tenkinantis internetu, grupė per 40 metų žmonių apsiriboja asmeniniais kontaktais. Visa ši situacija kelia tam tikro liūdesio, nes politikoje galia kyla ne iš pinigų, o iš idėjų.
© 2005 "XXI amžius"
|